Žinoma ji tikrai nebūtų išėjusi, juk Stefano čia  su  tuom Deimančiuku, kuri  tikrą namų  carą čia tikrai nepaliks.Juk ji jo geriausia draugė, kuri  vienintelė jam padėjo ieškoti Deimono ir žinoma dėl to pačio Deimono buvo smarkiai nukentėjusi, visgi per jį   Stefanas buvo tapęs tokiu, kad vos savo geriausios draugės nepražudė.Ir dėl šito  ji pyko.
-Na visgi  aš liksiu, tai per daug nesidžiauk,-nusišypsojusi tarė  mirktelėdama Deimonui akute .Taip jai irgi buvo įdomu   išgirsti Deimono istoriją, turbūt  dar su  daug daug pagrąžinimu.Galiausiai išgirdusi  jo istoriją mergina kilstelėjo antakius.-Tipinias  Deimonas, manęs tas irgi nestebina.Linksminiesi,o brolio gerovė nerūpi.Žinai esi labai ne broliškas ir tikras savanaudis,-linktelėjusi tarė, visgi jautėsi kiek drąsiau, kai Stefanas čia yra, nes jis tikrai neleis broliui jai ką nors padaryti,kad ir kaip  tada prie Grilio nudurti ją.Ech ji dar tą prisimena ir tada jis bandė išsisukti  bei  Stefanui nieko nesakyti.Labai jau broliškas poelgis jo geriausią draugę žudyti.
-Tau  niekas nerūpi, Deimonai. Linksminiesi sau ,o brolis tavęs ieško, kankina save,-prisimerkusi tarė.Visada manė, kad broliai kaip vienas kumštis, visada eis   už vienas kitą, bet kaip ji skaudžiai klydo.

Damon susikryžiavo rankas ant krūtinės ir kurį laiką klausėsi. Regis abu jį puolė, vadino savanaudžiu... Pfff. Ar jis pateko į teismą? Jam atrodė, kad čia ir jo namai. Jo ir Stepkės. Leksė buvo nereikalinga. Per ją Damonui išsivystė baimė blondinėms. Ne dėl to, kad Leksė būtų pikta, priešingai: ji buvo įkyri sena boba. Vyresnės Damonui nei kiek nepatiko. Na, po Katherine... Skaudi praeitis. Geriau jos Damonukas neprisimins. O Stepukui, regis, blondinės net labai patiko. Jis buvo blondinių karalius. O gal vergas? Žiūrint iš kurios pusės pažiūrėsi.
Pasibaigus visoms šnekoms, Damon ir pats įsipylė dar vieną taurę. Susidaužęs su Stepuku taurėm, o tiksliau naglai stuktelėjęs broliui į taurę, Damon pasimėgaudamas atsigėrė ir dar kartą pažvelgė į Leksę, o tada į Stepuką.
- Palaukit palaukit, - pradėjo kalbą šis, - Visų pirma negavau jokių žinučių ar skambučių. Gal metas pasikeisti telefono planus? - kilstelėjęs antakiuką šyptelėjo, - Beto, brangieji, esu pakankamai didelis berniukas ir man nereikia jums atsiskaityti kur einu ir ką darau. Ypač tau, - atsisukęs į Leksę ištarė ir mirktelėjo akutę. Juk geriausias būdas suėsti priešą yra šypsena.
Net neplanuodamas pasakoti apie savo žudynes, kurias pastaruoju metu vykdė vienoj ir kitoj vietoj bei daugelis merginų, kurių jis nevengė, o vėliau pasimaitindavo jomis, Damon išgėrė dar vieną gurkšnį. Taip ir nusigers jis čia su jais. Veda jie iš kelio jį.
- Šiaip ar taip, manau, daug smagiau praleidau laiką nei jūs, - palingavęs galvytę šyptelėjo vėl. Ak ta Damoniška sarkastiška šypsena... Žinoma visi blogi žodžiai ir blogas elgesys buvo skirti blondinei. Prieš brolį bent jau kol kas nieko blogo neturėjo.

Beklausydamas Leksės žodžių Stefanas nežymiai nusišypsojo. Neveltui ji buvo geriausia jo draugė - visada sugebėdavo rasti tinkamus žodžius, kai net pats Stefka nelabai žinodavo ką pasakyti. Tačiau netrukus Deimonas ir vėl užsivedė su savo juokeliais, tad Stefanas tik atsiduso ir papurtė galvą. Na, svarbiausia, jog jo brolis buvo gyvas ir sveikas.. ir buvo čia. Bent jau nesiganė nežinia kur ir nežinia su kuo. Aišku Stefanui buvo negera dėl to, kad visą mėnesį prašvaistė ieškodamas brolio, tačiau ech, tiek jau to, tai tik vienas vampyriškas mėnesis, o jam dar buvo daug gyvenimo prieš akis.
- Kaip matau jūs vis dar puikiai sutariat, - akivaizdžiai matydamas kaip jo brolelis reaguoja į Leksę, Stefanas nusijuokė ir paplekšnojo Deimonui per petį, tuomet pabaigė stiklinėje buvusį skystį bei pastatęs šią ant baro nužingsniavo link sofos.
- Deja, Deimonai, tau teks kentėti Leksę, nes ji čia pasilieka visam vakarui. Ar ne? - pažvelgdamas į Leksę pasitikslino Stefka ir kaip tik tuomet krito ant sofos šalia draugės. Jeigu jau atėjo, tai tegul pasilieka, visgi buvo nesenai Salvatorė į Naujajį Orleaną išvykęs ir paliko savo bestulę likimo valioj, tad dabar tikrai norėjo su ja pasibūt. Žinoma, ir su broliu, tad Salvatorei skubiai reikėjo sugalvot planą, kaip čia tuos du priverst mėgt vienam kitą.
- Ką manai apie voveryčių medžioklę kartu su mumis, m? - specialiai norėdamas paerzinti brolį paklausė Stefanas ir išsišiepė dirbtina šypsena, kuri tęsėsi jam iki ausų. Dar prie to pačio apglėbė savo blondinę draugę viena ranka, taip patogiau įsitaisydamas.

Na Leksė nelabai norėjo kištis  į visą šita broliukų  dramą, bet ir  Stefano  nenorėjo palikti  likimo valioj su nežinia kokioj  stadijoj dabar  esančiu Deimonu.Visgi Leksė buvo išties labai gera draugė ir nusprendė čia pasilikti ir tuo pačiu žinoma  taip  paerzindama Deimoną.
-Matai, manau tu pats galėjai mums ką nors pranešti, bet ne..tu sau leidi laiką su nežinia kuom ir nežinia kur,- visgi Leksė turėjo teisė jį kritikuoti, nors ir nebuvo jo mama ar  sesė ,ačiū dievui ,dėl Stefano ji buvo pasiryžusi viskam,o tuo pačiu ir pauklėti  Deimančiuką.
-Na taip aš tikrai niekur neskubu ir tikrai pasiliksiu čia,-šyptelėjus tarė pažvelgdama į  tikrai nelabai patenkinta Deimoną, bet ji tikrai nesiruošė iš čia išeiti.Visgi savo  draugo ji gana ilgai nematė, o  ir buvo prie jo spėjusi prisirišti,ech ta draugystė.Išgirdusi Stefano žodžius mergina tik prunkštelėjo ,bet  tikrai ne iš jo juokdamasi tiesiog merginai labai patiko tokie kandūs ir erzinantys  žodžiai  broliui ,tad ji tiesiog nesusilaikė.Prisiglaudus prie Stefano mergina  pusę lūpų šyptelėjo Deimonui ir  pažvelgė  į jo kolekcija ant bariuko lyg  sakydama"saugok ją" ir toliau sau ramiausiai sedėjo laukdama  tolimesniu  Deimono veiksmų.Visgi dabar jautėsi galbūt net saugiau, juk čia sėdi ne viena ir kalba su Deimonu,o yra su savo geriausiu draugu.

Pasitaisiusi Stepuko nuotaika kiek pralinksmino Damoną, tačiau jis išlaikė tokią pačią veido išraišką. Šiam nusprendus nebekalbėti apie Damono nuotykius, vampyras tik gūžtelėjo petukais ir vėl įsipylęs taurę ją išgėrė. Jiems susiglaudus, Damon pasibaisėjęs pažvelgė į juos. Vaje, Stepkė išskydo visai... Moterims jis niekada nebuvo atsparus.
- Na jau ne. Valgykit savo žolę patys, - sarkastiškai šyptelėjęs išgėrė dar vieną stiklą, - O žinot ką, pasilikit. Pasikvieskit dar ir visus kitus. Tik nepamirškit kelių žmogelių dėl manęs, - išsišiepęs atsirėmė į barą. Pagavęs Leksės žvilgsnį panoro apsikabinti savo branguosius butelius, tačiau to nepadarė. Reikės juos susinešti į savo kambarį ir ten užsidarius prisigerti. Prisigėrus leistis į nuotykius smagiau.
Jau supratęs kokias linksmybes organizuoja šie du veganai, Damon pats sau pavartė akis, - Aš jau geriau maitinsuosi kieme augančia žole nei tom voverėm, - pasibaisėjęs pats sau sumurmėjo. Dabar jo veide atsispindėjo siaubas.
- Jeigu jūs planuojat eiti į miškelį, tai labai prašom. Tikrai nereikia jaudintis, kad liksiu vienas, - jau sukdamas planus iš kur gauti žmonių, kiek garsiau šūktelėjo tiems dviems ir ėmė apžiūrinėti savo spindinčius buteliukus. Vienintelė meilė kuri jam liko.

Leksei prisiglaudus, Stefanas taip pat stipriau prispaudė savo draugę prie savęs, o tuomet besišypsodamas pažvelgė į Deimoną. Buvo malonu paerzint brolį lyg keršyjant dėl to, kad šis kuriam laikui buvo pradingęs be žinios, o dar labiau Stefkai patiko tai, kad jo geriausia draugė prisidėjo prie Deimono erzinimo. Na, turbūt ne veltui šie du geriausi draugai ištisus amžius.
- Žinot, man ką tik gimė dar genialesnė mintis. Manau mums reikėtų pažaisti "aš niekada" su vienu iš Deimono burbono butelių, m? - nežymiai kilstelėjęs antakius ir veide išmetęs šiokią tokią šypsenėlę pasitikslino Stefanas tikėdamasis, kad anie du sutiks. Šiaip čia ne visai buvo juokelis ar bandymas paerzint Deimoną, veikiau noras, kad tie abu pasiliktų ir nuveiktų ką nors kartu su Stefanu bei netiesioginis bandymas išsiaiškinti ką brolelis veikė per tą mėnesį, kol Stefka jo kai išprotėjęs ieškojo galvodamas, kad tas gal jau numiręs kokiuose krūmuose vartosi.
- Juk mėgsti tą žaidimą, ar ne, Deimonai? - kilnodamas antakius paklausė Stefanas, nors jau žinojo atsakymą. Ir taip buvo aišku, kad jo broleliui patinka visi su gėrimu susiję žaidimai, tik kažin ar jis sutiks sulošti ir dabar, kai šalia buvo ne pats mėgiamiausias žmogus.

Patiko Leksei išties erzinti  Deimoną, juk ji irgi ne iš kelmo spirta, tad kodėlgi ne?Juk niekas neuždraus visgi ji tai daro  ne viena ,o su savo  geriausiu draugu per amžius.Kad ir ką šis arba ši vienas kitam buvo pridirbę,juk tikra draugystė nemiršta, tiesa?Na šiuo atveju taip ir buvo ir  Leksė tikrai dėlto labai džiaugėsi.Išgirdusi Stefanijaus pasiūlymą, kuris Leksei  išties patiko mergina  pritarimai palinksėjo ir visgi atrodė kaip tas šunelis, kuris važiuojant mašina nenustoja linksėti .Ech juokingai, bet ką jau padarysi.
-Aš visom keturiom už, tikrai įdomus žaidimas,-linktelėjo  galiausiai ir vėl pažvelgdama į  Deimoną ir  kreivai šyptelėdama .Žinoma pastebėjo šioji kaip jis savo gyvenimo meiles- butelius  saugo, tai net nejučiom  dėlto prunkštelėjo visgi juokinga  jai, kad tie buteliai jam svarbesni turbūt net už Eleną.Ech Elena jos Leksė išties seniai nematė ir apie ją  išties nieko nežinojo,o   ji  visada šiuose namuose buvo ,gaila.
-Na manau jis sutiks,-už Deimoną atsakiusi  vėl kreivai šyptelėjo ir pažvelgė į  Stefaną lyg nebyliai sakydama, kad tai tobula mintis.Ir šiaip galbūt Deimonas  šiuo žaidimu išsiduos ir Leksė ir Stefanas išgirs dar negirdėtų   įdomybių.Kaip ji laukia  šios žaidimo pradžios, patinka jai erzinti Deimoną ir būti šalia Stefanijaus.

Šie du ir toliau ėjo prieš jį. Du prieš vieną... Ką gi, Damonas buvo gana stiprus kad sumaltų juos į miltus. Išklausydamas Stepuko pasiūlymą, o vėliau ir Leksės žodžius, dabar jau suprato, kad ši mergiotė padarys viską ko norės Stepukas, kad tik šis vaikis būtų patenkintas ja. Bežiūrėdamas į savo buteliukus jau galvojo, kad įsitaisys seifą, kuriame juos galės saugiai paslėpti. Čia, svetainėje, ir dar tokioje atviroje vietoje jiems nebuvo saugu. Ypač kai į namus užklysta visokie nepageidaujami svečiai, tokie kaip Leksė. Suraukės lūpas Salvatorė atsisuko į tą porelę ir nužvelgęs juos abu pavartė akis. Jau ketino sakyti, kad Stepukui metas ir pačiam apsilankyti alkoholio parduotuvėje, gal vis tik pardavėjai parduos jam alkoholio ir be paso, tačiau šie žodžiai taip ir nepasiekė jų ausų. Ne. Jeigu dabar jis atsisakys, Damon neturės progos sudirbti Leksės. Be to šie du galėjo pamanyti, kad jis išsigando. Na jau ne. Ir vis tik, jeigu tikėjosi, kad ką nors iš jo išpeš arba kad galės jį teisti - labai klydo. Tik Elena gali jam priekaištauti. Kadangi jos nėra jis daro ką tik pats nori.
- O ką, vėliau nebus per vėlu gaudyti voveriukų? - išsišiepęs kilstelėjo antakiuką ir nuo baro pagriebęs butelį burbono ir tris taures priejo prie jų. Nužvelgęs juos išraiškingu žvilgsniu įkišo savo užpakaliuką tarp jų, taip atsidurdamas tarp jų ir išskirdamas juos. Kiek pasimuistęs, kad atsirastų daugiau vietos, Damon abiem nusišypsojo. Na va, pagaliau jie nesulipę kaip Siamo dvyniai. Jeigu žaisti, tai žaisti sąžiningai.
- Man labiau patiktų žaisti ,,atspėk arba nusirenk'', tik jau ne su jumis. Neįsižeiskit, bet... - dramatiškai suraukęs nosį vėliau šyptelėjo.
- Blondinė supranta taisykles, ar reikia viską atidžiai paaiškinti? - atsiremdamas į sofos atlošą susimetė koją ant kojos. Ak, patogi ši sofa... buvo, kol neatėjo Leksė.

Sulaukęs pritarimo savo pasiūlymui, Stefanas patenkintas nusišypsojo stebėdamas kaip brolis ima butelį su burbonu bei dvi taures. Turbūt jo neturėjo stebinti tai, kad netrukus Deimonas įsitaisė tarp jo su Lekse ir Stefkai teko paleisti draugę iš savo glėbio bei kiek atsitraukti.
- Gal tave tai nustebins, brolau, bet aš irgi nelabai norėčiau šį žaidimą su tavim išbandinėt, - paplekšnodamas Deimonui per petį ištarė Stefka, o tuomet paėmė iš jo butelį su burbonu bei pradaręs jį ėmė pilstyti tą gėrimą į visas ant stalo buvusias stiklines, bandydamas pripilti visiems po lygiai. Jeigu jau gers ir prisigers, tai tik visi kartu, o ne kažkuris vienas. Be to, Stefanas jau nesenai dėl alkoholio buvo nemenkai prisidirbęs, todėl nenorėjo ir dabar vienas prisigėręs griovy kokiam gulėt.
- Manau Leksė žinos taisykles, o jei ne, spėju greit perpras, - palinksėjo Stefka ir draugiškai nusišypsojo pažiūrėdamas į geriausią draugę. Na, kad ir kokia kvaila ją laikė Deimonas, Stefanui ji atrodė labai protinga, todėl net jei Leksė ir buvo kurį laiką mirusi, turėjo greit perprasti šį išties lengvą žaidimą. 
- Aš niekada nenužudžiau žmogaus... šiandien, - netrukus pridūrė Stefanas ir nežymiai primerkęs akis stebėjo Deimoną. Pats aišku negėrė, nes tikrai nespėjo nieko nužudyt, be to, ir negalėjo, juk žudė nebent voverytes ir triušiukus, tačiau tikrai, kad ne žmones. Bet ar brolelis jo mylimiausias šiandien ko nesuvalgė pusryčiams, jam buvo tikrai įdomu, tad pradėjo savo detektyvo šnekas.

Žinoma Leksė ir toliau būtų sedėjusi priglaudusi prie  savo geriausio draugo, bet deja neteko ,nes šiuos du  lyg koks vandenynas išskyrė  Deimančiukas .Leksė kiek prisimerkus  nužiūrėjo  Deimoną,o tada kiek atsiduso ir iš kur pas jį toks naglumas?Išgirdusi jo  žodžius mergina ir vėl nesusilaikiusi prunkštelėjo , taip vienas iš geriausių  iš jo pasiūlymų,bet deja  Leksė su juom nelabai linkusi sutikti tad  jau geriau  irgi atsisakys.
-Aš šitą žaidimą  žinau,visgi už tave gyvenu daug ilgiau Deimonai,-kreivai šyptelėjus mirktelėjo  jam akute ir susimąstė ką čia galėtų  pasakyti, kad  deramai pradėtų žaidimą.Ech dabar išties keistai tarp dviejų vyrų jautėsi.Tikrai  neitint jaukiai.
-Aš niekada neišdaviau savo geriausio draugo,-galiausiai sumąsčius ką pasakyti mergina  tarstelėjo, bet  negėrė, nes puikiai suvokė, kad gerti reikia tik tada jei tu tą dalyką padarei, o ji nepadarė.Taigi todėl šioji  galbūt šiandienią ir neprisigers, na nebent atras kokių  dalykų, kurie ją privers išgerti ir nusigerti.

Patogiai įsitaisės Damon įvertino visą situaciją ir pagalvojo, kad gal ir nebus jau taip labai blogai kaip jis manė ankščiau. Vis tik nebus nuobodu. Na, bent jau kol jis visiškai neprisigers, nes jau buvo nemažai išgėręs, o juk pripažinkime, kad Damon per savo gyvenimėlį daug ką yra nuveikęs ir tas ''niekada'' gali ir nepasitaikyti. Dar kiek pasimuistęs jis stebėjo kaip Stepukas pilsto gėrimus, o Leksei kalbant nelabai ir reagavo. Nenorėjo jos gasdinti savo evil žvilgsniu. Dabar Damon atrodė rimtas, tačiau visai neilgai. Netrukus jau vėl išsišiepė.
Stefanijui pasakius, kad jis šiandien nieko nenužudė, Damon tik nežymiai pavartė akis. Na taip, jis ir nebūtų galėjęs nužudyti žmogaus. Nebent kokią voverę ar žiurkę. Fuj. Damon irgi negėrė. Patapšnojęs didele letena broliui per petį atsisuko į jį.
- Šaunuolis, brolau, taip ir toliau nežudyk, - šyptelėjęs pamąstė, kad šiandien įsisiurbė į nemažai blondinių kaklų, tačiau, regis, visos išgyveno. Va vakar tai jis visai kitaip pasidarbavo, tačiau bent jau kol kas šiems dviems nereikėjo to žinoti.
Leksei neišgėrus taurės ir pasakius, kad neišdavė geriausio draugo, Damon apsimestinai gailiai atsiduso ir pagalvojęs apie Bonnie pakėlė savo taurę prie lūpų ir vienu gurkšniu išgėrė.
- Ką? Juk visko pasitaiko... - gūžtelėjęs paėmė butelį ir pripildė savo taurę, kad kitą kartą jau turėtų ką gerti. Tačiau dabar buvo jo eilė kažką pasakyti ir Damon sugalvojo tikrai nuostabų dalyką, tegu jie abu irgi po vieną išgeria.
- Aš niekada savo gyvenime nesimaitinau vargšėmis voveriukėmis, - išsišiepęs iki ausų nužvelgė pirmą Stepuką, o tada atsisuko į Leksę parodydamas, kad dabar jau metas ir jiems pasivaišinti jo brangiuoju burbonu.

Stefanas atidžiai stebėjo Deimono judesius laukdamas, kol jo stiklinė bus tuščia. Keista, tačiau šis tik pagyrė savo brolį, tačiau burbono negėrė. Žinoma, Stefanas nebuvo tikras ar Deimonas tiesiog jį mulkina, ar iš tikrųjų nieko nenužudė, bet ir pats Salvatorė suprato, kad galbūt kiek kvailokai pasakė laiką. Reikėjo pridurti "aš niekada nieko nenužudžiau.. per šį mėnesį" ar bent jau kažką panašaus. Juk kažin ar jo brolelis taip pradingęs kokia labdara užsiėmė. Tačiau buvo nebesvarbu, nes netrukus Stefka išgirdo Leksės žodžius ir kiek nustebęs pasisuko į jos pusę. Nejaugi ši vis dar pyksta dėl to, ką jis padarė, kai buvo sugrįžęs jo plėšrūno genas? Stebėdamas kaip Deimonas išgeria savo gėrimą, Stefanas giliai įkvėpė ir norom nenorom taip pat ištuštino savo taurę. O kam jai reikėjo daryt? Juk net jei to ir neprisiminė, kažkokios raganos dėka, savo geriausią draugę visgi išdavė. Bent jau iš jos pasakojimų.
- Ačiū už paskatinimą, - norėdamas nukreipti temą nuo to, kad ką tik išgėrė savo burboną pripažindamas, jog ir pats buvo išdavęs geriausią draugę, Stefka atsakė į Deimono jau prieš kiek laiko numestą repliką.
Vos Salvatorė paėmė butelį į rankas norėdamas pasipildyti savo stiklinę, ir vėl buvo metas gerti jam. Nežymiai kilstelėjęs lūpų kampučius, mat suprato, kad Deimonas tai padarė specialiai, Stefka paėmė į rankas jau pripildytą stiklinę ir nežymiai kilstelėjo.
- Į tavo sveikatą, broli, - besišypsodamas ištarė, o tuomet užsivertęs ir vėl ištuštino burboną padėdamas tuščią stiklinę ant stalo.
- Aš niekada nenužudžiau savo brolio geriausios draugės, - nuspręsdamas paerzinti ir Deimoną ištarė Stefka ir vėl stebėdamas brolio reakciją, mat akivaizdu, jog jam ir vėl teks išgerti. Be to, nors tas įvykis ankščiau Stefanui ir buvo skaudus, laimei, dabar Leksė buvo sugrįžusi ir sėdėjo prie pat jo, todėl vėl viskas buvo gerai.

Na taip Leksė gal šiektiek dėlto ir pyko, tad dabar norėjo visiškai  pasimiršti ir galiausiai visa tai nugramzdinti prarajon ir atrodo jai puikiai sekasi.Galbūt. Tik menkai šyptelėjo pažvelgus  į Stefaną,o tada kiek prisimerkus į Deimoną.Ech broliai,o  tokie skirtingi, ji išties niekada nesuprato tų   giminystės ryšių, nors pati ir turėjo brolį, bet šis mirė labai seniai, beto ji su juom puikiai sutarė,o  šie du broliai  lyg katė su šunimi nuolat pešasi.Hm ir kur tas brolių ryšys?Išgirdusi Stefano žodžius mergina  ir vėl šyptelėjo pusę lūpų, taip  tai buvo tiesa, juk visgi Deimonas ją buvo nužudęs ir tik dėl jo kaltės ji tiek amžių pragulėjo karste.Ech galbūt  reiktų  jam atkeršyti?Bet ne Leksė nėra kerštinga, na buvo, bet tai praeitis į kurią šioji nelabai nori grįšti.Supratusi, kad ir vėl jai neteks  išgerti mergina kiek  lengviau atsiduso, visgi prisigerti šioji nenorėjo, o kad šie du greit prisigers  buvo daugiau nei aišku ir tai Leksei  kėlė nuostabą ir juoką ,bet jis susitvardė neprunkštelėjus.Ir ne gėrė ,nes  savo draugo,tai nenužudė, jis sėdi čia šalia jos gyvas ir sveikas.
-Hm aš niekada nenužudžiau  savo vaikino,-nusijuokus iš savo pasakymo mergina kiek susimąstė na čia visgi galėjo viską ir perfrazuoti ir pasakyti ''aš nenužudžiau savo merginos'', bet nieko galbūt  kažkur iš  broliukų suprato ką ji pasakė, nes jai šiuo metu nelabai ir buvo minčių.Ir vėl negėrė, nes savo vaikino tai ji tikrai nenužudė.

Po taurelės Damon nuotaika kiek pasitaisė. Na, jis ir ankščiau atrodė linksmas, tačiau dabar ir viduje jautė, kad vakaras gal ir nebus toks jau labai blogas. Gal pavyks ir pasilinksminti? Kažin.
Stepukui paplekšnojus jam per petį, Damon palingavo galvytę ir pažvelgė į jį ale labai suprantančiu žvilgsniu. Na, vis tik gal Leksė ir manė, kad tarp dviejų brolių nebuvo ryšio ir kad jie nuolat pešėsi, tačiau toks bendravimas jiems buvo gana įprastas. Tai visai nereiškė, kad jie visada pešasi. Gal net suprato vienas kitą. Na, kartais. Kartais gana dažnai. Ypač kai Damon buvo gerietis. Dabar jis buvo blogietis, tad sutarti su baisiaisiais voveriukų žudytojais buvo sunku. Ir vis dėlto jis labai stengėsi.
Ir toliau nekaltai šypsodamasis Damon klausėsi, ką sukūrė Stepukas. Jam išsireiškus, šis susimąstė. Na, teoriškai jis nužudė Leksę, bet juk ši va dabar čia sau ramiai sėdi ir žaidžia su jais. Na, juk Damon visada sako, kad jei jau ką nors nužudė, jis ir turi likti miręs. Taigi galbūt reikėtų išgerti pusę taurės. Na, arba visai negerti.
- Ei, ko tu žiūri į mane? - kreipėsi į brolį, - Žiūrėk, ji sėdi čia. Taigi nenužudžiau jos, - eilinį kartą nekaltu padarėliu apsimetęs šyptelėjo tipo atsiprašydamas Leksės už praeitį, nors visai nesigailėjo, kad ši kentėjo mirusiųjų pasaulyje. - Na gerai gerai. Nužudžiau savo brolio geriausią draugę, - atsisukęs į Leksę mirktelėjo jai vis dar šypsodamasis ir paėmęs taurę išgėrė. Na, tokiu savo elgesiu jis užsidirbo mažiausiai gerą smūgį iš kiečiausios pagalvės, tačiau juk dabar jie visi draugai, ar ne?
Leksei pasakius, kad ji niekada nenužudė savo vaikino, Damon tik prisimerkė ir nieko nesakė. Ar kažkada ji turėjo vaikiną? Varge, vargšas tas vyrukas. Akivaizdu, kad net ir nenužudytas nuo jos pabėgo.
- Mhm, aš irgi niekada nenužudžiau savo vaikino, - rimtu balsu ištaręs palingavo galvutę ir pripildė tuščias taures. Žaidimas tęsiasi.

Prisimerkęs stebėjo sukčiaujantį Deimoną, kuris laimei netrukus pripažino nužudęs Leksę ir išgėrė jo stiklinėje buvusį burboną. Stebėti, kaip Leksė ir Deimonas nesutaria kartais būdavo visai malonu, ypač kai Branson iškaršdavo jam kailį, tačiau tuo pat metu Stefanui nepatiko, jog jie pykstasi, ypač tokiais momentais kaip praeityje, kai Deimonas paėmė ir nužudė jo geriausią draugę visiškai negalvodamas apie pasėkmes. Laimei, Stefanas tikėjosi, jog dabar jo brolelis pasikeitęs ir nieko panašaus nepadarytų. Žinoma ir pats Salvatorė to neleistų, tačiau vis tiek. Ką ten žinai su tuo Deimonu.
- Na, nežiūrėkit į mane, aš neturėjau vaikino, - paskėsčiodamas rankomis ištarė Stefka nežymiai kilstelėdamas lūpų kampučius. Šiaip jis ne visai suprato, ką Leksė turėjo omeny, tačiau ir nesistengė gilintis į jos žodžius. Tiesiog nusprendė negerti.
- Aš niekada nenuviliojau savo brolio merginos, - prisimindamas praeities skausmus ištarė Salvatorė ir nežymiai nusišypsojo stebėdamas Deimoną. Malonus buvo jausmas priminti jam visas padarytas blogybes bei suteiktą skausmą. Žinojo Stefka, kad kažin ar jo broliui rūpi, kad šiam kadaise skaudėjo, tačiau druską ant žaizdos paberti norėjo. Nors tai pasakęs gal ir pasigailėjo, visgi tai turėjo priminti Deimonui, jog jo mergina uždaryta guli karste, o tai nebuvo labai geras dalykas. Bet jau buvo per vėlu.