Stefanas mielai šypsojosi motinai, tačiau daugiau nieko neatsakė. Jautėsi gerai, jog ji pagaliau gyva ir yra šalia, bet puikiai suprato, kad jei ši sužinos, jog jos mylimieji eretikai išmirę, ši pavirs blogiausia savo pačios versija, todėl netrukus vaikinas nusprendė, kad reikėtų dingt iš čia, susisiekt su Deimonu ir pabandyt išspręst šią problemą, kol motina dar netapo skerdike ir nenužudė viso miesto žmonių.
- Žinai, aš jau turėčiau eit, yra šiek tiek reikalų, - linktelėjo Stefka ir dar susimąstė, gal vertėtų apkabinti mamą, tačiau visgi susilaikė. - Manau jau eisiu, susisieksim. Iki, - nusišypsojo jai ir apsisukęs dingo iš čia vampyrišku greičiu kuo greičiau srėbt šitos košės.

Amara po prisikėlimo buvo tikra pamišelė, juk tiek laiko išbuvo vargšelė tame vos ne pūvančiame karste, kad tikrai neliko nieko kito kaip tik nuprotėti.Bet susivokusi, kad šiame pasaulyje ji tokia niekaip nepritaps ir nebus niekam reikalinga, nusprendė kiek pasikeisti ir galbūt būti panašesniai į savo kitas antrininkes.Realiai Amara nežinojo, kuri ištiesų yra pati tikriausia, bet į tai nesigilino tiesiog žinojo apie likusius savo šešėlius ir jai to užteko.Mergina jau turėjo sveiką protą ir nebebuvo tokia pamišelė, tad dabar puikiai galėjo suvaidinti tiek Kateriną, tiek Elena, na dėl Charlottes, tai ji galėtų ir pagalvoti, nes ji apie ją realiai nieko nežino.Eidama takeliu link tilto brunetė mėgavosi savo žmogišku gyvenimu, kuris jai patiko, visgi ji išgėrė Sailo kraujo, o jame buvęs vaistas suveikė ir ji vėl tapo žmogumi ir deja ankčiau ar vėliau mirs, bet į tai per daug nesigilino svarbu galėjo gyventi ir apsimesti net kitomis dvejomis antrininkėmis.Priėjusi prie tilto turėklų mergina sustojo ir atsirėmusi į juos apsidairė.Buvo tylu ir labai ramu, jai tai begalo patiko.

Na, tarkime, kad Klausas turėjo reikalų Mystic Falls'e. Tikriausiai tikrino Petrovų antrininkę. Keistas įprotis. Vis tik juk kažkada jam ji buvo labai reikalinga. Iki tol, kol netapo vampyre. Kvaila būtybė. Kaip ir Katherine, norėjo tik išgyventi.
Nusprendęs ramiai pasivaikščioti, Nikas priejo tiltą. Buvo ramu. Ramybė Klausui patiko, tačiau jis žinojo, kad po to visada kažkas atsitinka. Kažkas audringo.
Priejęs arčiau tilto jis pamatė merginą. Būtų nekreipęs į ją dėmesio, tačiau ji atrodė kaip viena iš antrininkių. Gal Katherine? Jai jau seniai reikėjo mirti. Gal Elena? Jai taip pat metas dingti nuo šios žemelės. Apimtas smalsumo prisiartino prie žmogystos ir atsirėmė nugara į turėklą. Taip lyg niekur nieko. Susikryžiavęs rankas ant krūtinės nužvelgė tekantį vandenį.
- Gerai. Dabar tu man pasakyk, kuri iš jų esi. Nemėgstu spėlioti, - iškart eidamas prie reikalo gana ramiai pasakė. Taip, artėjo pilnatis ir jis buvo kiek suirzęs, tačiau elgėsi ramiai. Juk vis tik mokėjo save kontroliuoti ir jam net nereikėjo pasiversti.