Įsipildama į savo stiklinę dar tekilos, Elena kaip tik susimąstė, jog galbūt būtų pats metas pristabdyti. Net ir būdama vampyre pamažu vis tiek būtų ėmusi apsinešti, o vėliau gal net taptų girta, tad kam draugėms toks vargas? Kelių stikliukų turėtų užtekti, o patį butelį su draugių pagalba pabaigs vėliau. Linktelėjusi pati sau, Gilbert paskutinį kartą įsipylė tekilos ir padėjusi butelį ant stalo stumtelėjo jį kiek toliau, tačiau ne per daug toli, nes galbūt Karolina su Bone dar norės įsipilti, visgi tamsiaplaukė kol kas gėrė daugiausiai, o tai atrodė kiek kvailokai ir turbūt tikrai, lyg būtų visiška alkoholikė. Bet iš kitos pusės nebūtų buvę dėl ko stebėtis - Alarikas mėgdavo išgerti, Deimonas nuolat gurkšnodavo burboną, net jos brolis Džeremis mirus Bonei pasinėrė į alkoholio liūną, tad kai ją supo tokie žmonės, turbūt nenuostabu jei ir pati Elena būtų per daug pripratusi prie tokių gėrimų. Laimei, kol kas jai tai negrėsė ir ji atsispyrė tam velnio gėrimui daugiau neimdama butelio į rankas ir palikdama sau išgerti tik tai, kas dar buvo stiklinėje.
- Tu net neįsivaizduoji, kaip aš pasiilgau visų jūsų. Ne tik tavęs ar Bonės, tačiau Stefano, Deimono, Alariko, Džeremio, Meto ir Tailerio.. - vos vos besišypsodama ištarė Elena ir atsiduso. Kiek daug dar jai reikėjo nuveikti.. susitikimas su Karolina ir Bone tebuvo pradžia, vėliau ji privalės surasti ir brolius Salvatorius, o ypač savo mylimiausiąjį. Kur dar susitikimas su Alariku, brolio suradimas ar pasirodymas Metui. Na.. Taileris dar galėjo palaukti. Nors jie ir buvo draugai, juos siejo ne tokie artimi ryšiai kaip su kitais. Todėl taip, jam teks palaukti. - Beje, kalbant apie Alariką.. kaip sekasi jam? - susidomėjusi paklausė Elena pažvelgdama į Karoliną. Visgi Gilbert buvo pakankamai protinga, kad suvestų galus - juk Forbes pagimdė jo vaikus, tad tikėtina, jog jie palaikė kokį nors ryšį, ypač jeigu Karolina mergaites augino kaip savas. Galbūt jie skirstydavosi ir vieną savaitę prižiūrėdavo vienas, kitą kitas? Na, apie tai taipogi turės papasakoti Karolina.
- Arba joms paauglystės laikotarpis. Manau visos pamename, koks buvo Džeremis kai bandė pereiti į suaugusiųjų pasaulį. Tad.. manau laikui bėgant viskas susitvarkys, - optimistiškai besišypsodama ištarė Elena ir kelis kartus palinksėjo lyg pritardama pati sau. Nors apie vaikus ji beveik nieko nenusimanė, visgi turėjo šiokį tokį pavyzdį savo gyvenime - jos brolis nuolat maištavo, tačiau vėliau išaugo į padorų ir labai gerą vaikiną. Vadinasi, tai tebuvo paauglystės etapas.
- Ką čia šneki, Karolina? - suraukusi antakius paklausė Elena. - Tu niekada nebuvai bloga. Esi vienas geriausių mano pažįstamų žmonių, - linktelėjo Gilbert ir palietė draugės ranką mielai nusišypsodama.
Išgirdusi Bonės pasakojimą, mergina išpūtė akis negalėdama patikėti tuo ką girdi. Bonė ir Enzo? Na taip, pasaulis tikrai apsivertė aukštyn kojomis.
- Enzo? Tuo pačiu Enzo? - vis dar negalėdama patikėti pasitikslino Elena, o nusprendusi, jog dabar būtų pats metas išgerti tekilos, ši taip ir padarė. - Vau, tai tikrai netikėta, tačiau.. jeigu tu laiminga, aš tave palaikysiu, - nusišypsojo mergina padėdama stiklinę ant stalo, o tada paėmė ir Bonės ranką. Na, taip stengėsi išreikšti savo palaikymą abiems draugėms. Dėl Deimono Elena nebuvo nustebusi, na, gal šiek tiek. Nors ir manė, kad jie gali susirieti ir nemenkai, tačiau buvo akivaizdu,  kaip jie vienas kitam rūpi ir Elena tam visiškai neprieštaravo. Ji net gi džiaugėsi, kad Deimonas myli Bonę tokiu pat būdu kaip Elena.
- Kas ta Rayna? - nevisai suprasdama istorijos esmę paklausė Elena nė nenumanydama kas per padaras buvo toji mergina. Juk tuo metu ji jau miegojo savo grožio miegą, tad nebuvo ko stebėtis, kad nė nenumanė kas toji Rayna tokia buvo. Tačiau tam Bonė su Karolina čia ir buvo - kad papasakotų šiai visą situaciją.

Karolinos galvoje dabar buvo išties per daug minčių ir visko.Emocijos tiesiog liejosi pro kraštus ir mergina išties pasimetė netik savo, bet Elenos gyvenime.Kaip ji po velnių galėjo po tiek laiko ir vėl prisikelti?Ir vėl su jomis kalbėti, tiesiog smagiai leisti laiką kartu.Dabar Karolina turėjo daug klausimų jai,o tuo pačiu žinoma pasistengdama atsakyti į jos užduotus.Visgi draugės nebuvo ilgai ir ji per tuos metus išties daug praleido, o dabar susigaudyti jai bus išties labai sunku.Blondinės galvoje šiuo metu buvo išties didelė painiava .Tai bėdos po bėdų su Stefanu, paskui ta medžiotoja Rajana, Karolinos magiškas nėštuma ir jos vos neįvykusios vestuvės su Alariku.Ech jos gyvenimas visada buvo viena didelė painiava, bet šįkart čia jau visa košė makalošė.
-Mes tavęs taip pat Eleną, tavęs nebuvo tiek laiko, kad atrodo praėjo koks šimtas metų,-palingavus galvele mergina pažvelgė į vieną,o paskui į kitą draugę.Ech ji tikrai nesapnuoja ir mato čia jas abi ,šalia kalbančias ir netgi juokaujančias,tas merginai išties paglostė širdį.
Na galbūt..nežinau kaip reiks su jomis suitvarkyti, visgi aš tikrai nemoku įsijausti į mamos rolę,-nusijuokusi iš savo pasakymo Karolina kiek susimąstė,visgi jos mama buvo tobula mama, bet Karolina kažkodėl tokia nebuvo.Tai mylėjo savo abi mergaites, bet kažkodėl nesijautė tvirtai ir tikrai nesijautė labai gerai atliekanti savo pareigas na tiksliau vaidmenį , bet čia vienas ir tas pats.Ech nebesusipaisto jinai.
-Aš ?Na nesu labai gera,daug gyvenime esu pridirbus, bet ačiū ,-šyptelėjus draugei ir vėl Karolina šiaip netaip pasiekė butelį gėrimo ir prisipildžiusį savo stikliuką užsivertė.Jai dabar išties reikėjo išgerti, juk tiek daug nutiko,o tai numalšina nervus ir padeda pasakyti daug daugiau nei nori.
-Rajana yra nauja medžiotoja, kuri medžiojo Stefaną,o paskui pradėjo medžioti mus visus na bet tai labai ilga istorija,-palingavus galvele papasakojo kas toji velnio nešta ir pamesta yra Rajana.Ech per ją tiek visko nutiko, kad Karolinai dabar išties blogą darosi visa tai prisiminus.Ech gal ji visa tai bereikalo ir vėl prisiminė?Kas ten žino.

Pamačiusi, jog Bonė ir vėl verkia, Elena taip pat susigraudino ir netrukus merginos akys prisipildė ašarų. Dieve, kaip buvo gera vėl čia sėdėti ir kalbėti su abiem geriausiomis draugėmis lyg viskas būtų kaip po senovei. Net jei šiuo metu Gilbert skruostu ir riedėjo ašara, ji vis tiek šypsojosi, nes buvo laiminga. Štai ką reiškė pagaliau jaustis gyvai - ji nė negalvojo apie tai, jog vėl yra vampyrė ir turbūt nebeturės daugiau progos būti žmogumi. Viskas, kas Elenai rūpėjo šiuo metu buvo dvi jos geriausios draugės sėdinčios šalia ir tai, kaip susiklostė jų gyvenimai kol jos nebuvo. 
Pritardama Bonės žodžiams dėl Karolinos dukrų, Elena tik kelis kart palinksėjo pažvelgdama tai į vieną, tai į kitą draugę. Visgi tamsiaplaukė šnekėjo labai protingai, matyt, joms tikrai reikėjo ko nors, kas nebūtų toks nuolaidus ir geras kaip Karolina, kuri, net jei kartais ir elgdavosi lyg tikra diva, vis tiek buvo per daug geros širdies. Arba, joms kaip ir Džeremiui reikėjo tikrojo tėvo, kuris būtų šalia ir prižiūrėtų jas. Nors iki šiol Elena buvo įsitikinusi, kad būtent taip ir buvo. 
- Pala.. O kur tuomet Alarikas? Ką jis veikia, jeigu nebūna su dukromis? - susidomėjusi paklausė Elena trumpam pažvelgdama į Karoliną, kuri turbūt vis tiek geriau nei Bonė turėjo žinoti situaciją. Juk tai jis buvo tų mergaičių, kurias blondinė laikė savosiomis, tikrasis tėvas. Tad kodėl jis neprižiūrėjo savo dukrelių ir paliko šią naštą Karolinai? Ne visai panašu į Alariką. Jis buvo žmogus prisiimantis atsakomybę.
- Bonė teisi, tai, kad esi padariusi kelias klaidas nedaro tavęs blogu žmogumi, - nežymiai kilstelėjus lūpų kampučius ištarė Gilbert bandydama pakelti ūpą. Nenorėjo, jog šiuo metu, kai jos turėtų švęsti dėl Elenos grįžimo, jos draugė kaltintų save dėl kažkokių kvailysčių. 
Išgirdusi žodžius apie vaikų turėjimą, tamsiaplaukė prisiminė, jog ir vėl yra vampyrė. Kad ir vėl prarado galimybę turėti šeimą ir susikurti savo gyvenimą tokį, kokio visada norėjo.
- Jūs bent jau galėsite turėti vaikų, - atsiduso mergina nudelbdama akis į žemę, o tuomet ir vėl užsiversdama bei ištuštindama tekilos stiklinę. Dabar pasijautė kiek prastokai, tad alkoholis puikiai gelbėjo užsimiršti ir pabėgti nuo bėdų. Be to, tai ką ji šnekėjo buvo tiesa. Nors Karolina ir nebuvo visiškai tikra tų mergaičių mama, ji vis tiek pati jas pagimdė. Bonė buvo gyva, todėl galės turėti vaikų su mylimu vyru. Ir tada buvo Elena. Mergina, kuri ir vėl tapo vampyre ir geriausiu atveju galėtų nebent ką nors įsivaikinti, tačiau akivaizdu, kad ši idėja būtų buvusi kvaila. Juk kaip auginti vaiką neįtraukiant jo į antgamtinių būtybių pasaulį? Kaip jam jaustis, kai jo tėvai niekada nesensta? Tai per daug nelogiška.
- Pala, tai Deimonas dingęs? - sutrikusi paklausė mergina pažvelgdama į Bonę. Na, bent jau iš šiosios pasakojimo apie jį ir Enzo Gilbert suprato, kad jos vaikinas ir vėl kažkur prapuolęs bei daro nežinia ką. Turbūt po šio pokalbio ji tiesiu taikymu lėks į Salvatorių namus norėdama išsiaiškinti kas čia vyksta. Nors Enzo ir buvo Bonės vaikinas, ši puikiai suprato, kad tie du nėra puiki kombinacija, juk ankščiau buvo pridarę nemažai žalos su savo artima draugyste ir nužudę ne vieną žmogų vien pasilinksminimui. Kas jei Deimonas grįžo prie senų įpročių?
- Vau, na.. Rodos nemažai praleidau. Jau įsivaizduoju kas būtų, jei būčiau prabudusi iš tiesų po tiek daug metų. Turbūt nespėčiau susigaudyti, - kilstelėjus antakius ištarė Elena pastumdama tuščią stiklinę toliau nuo savęs. Labai norėjosi išgerti dar, tam, kad pagaliau nuramintų nervus ir atsipalaiduotų, tačiau visgi prisibijojo padauginti.

Taip dabar Karolina išties pasimetė, tiek  savo mintyse, tiek visame savo keistame gyvenime.Ech ir kodėl  visas jos gyvenimas negalėtų būtų paprastesnis?Bent kiek viskas išties galėtų būti paprasčiau, bet deja nėra.Visu pirma jos mamos mirtis po kurios ji išjungia visas emocijas ir jausmus, tada vampyriškas nėštumas, kuris buvo išties...hm labai keistas, tada  Stefano bėgimas nuo Rajanos ir žinoma dingimas be žinios,  taikymasis su Stefanu, vėl susipykimas, eilinis  emocijų ir jausmų išjungimas .Ech kiek  Karolina patyrė ir tikrai stebėtina, kaip šioji iki šiol dar taip stipriai laikosi ir  neatsiduria kokiam beprotnamyje, nors kita vertus ji tokiame tikrai kadanors  atsidurs.Galbūt.Bet ji to tikrai nenorėtų.Žinoma  tą kartą išjungus emocijas ir jausmus, jai nepadėjo niekas, nes ji to nenorėjo, bet Stefanui padėjo Lilė, kuri iš velniai žino kur buvo  atsiradusi, deja Karolina ilgai buvo be jų ir  pridirbo tikrai nemažai, ko galiausiai atgavusi  viską išties  labai gailėjosi, grąužė  save, bet laikui bėgant viskas pasimiršo ir ji vėl senoji Karolina .Na kolkas tikėkimės, kad tik kolkas, nes kitą vertus jai  patiko neturėti jokių jausmų, juk kai jų neturi  nieko nejauti, bet dabar kai ji jas atvago išties jautėsi keistai, nes be jų jai visomis prasmėmis geriau.Kaip  šias atgavo, nes pati nebepamena.Turbūt kažkieno dėka, kurio net vardo nežino.Žinoma ji į tai nesigilino iki šiol ir gerai mažiau žinosi geriau naktim miegosi.Ir ji tikrai gerai miega.Grįžusi iš apmąstymų mergina galiausiai pažvelgė į abi drauges.
-Realiai net nežinau kur jis, tiesiog mergaites parsivežiau pas save,o jo nemačiau  jau gana ilgai,-kiek susimąstė kur jis galėtų būti,juk jis netoks, kuris dingtų, o visą naštą ir dukrų auklėjimą užkrautų jai.Jis tikrai netoks.Ech ir ką šįkart jis prisidirbo?Karolina už tai, kad jis dingo išties baisiai supyko ir tikrai apie jį net girdėti nenori.Jei jau jis taip su avo dukromis.Išgirdusi apie Deimoną Karolina kiek susimąstė, bet vėliau tik palinksėjo  patikindama Eleną, kad jis išties dingęs ir jau gana ilgą laiką.
-Taip jis dingo ir niekas nežino kur jis.Stefanas jos ieškojo ir deja jokių žinių,-kiek atsiduso prisiminus visas tas Stefano paieškas, kurios nuėjo perniek.Ech  gaila jai Stefano, visgi Deimonas jo brolis, o ji Stefaną myli labiau už viską pasaulyje.
-Na taip praleidai labai daug, bet manau pasivysi,-palingavusi galvele Karolina ir vėl įsipylė  stipriojo gėrimo ir  užsivertusi jį išgėrė.Žinoma negėrė taip, kad atrodytų kaip  kokia alkoholikė , bet vistiek kažkaip nervus gi reikėjo numalšinti ir kolkas puikiai sekėsi tą  daryti su  alkoholiu.Ech nebūtų ji Karolina .Visada randa kokių, nors išeičių.

Kalbėdama su draugėmis, Elena tuo pačiu metu dar sugebėjo ir maigyti telefoną rašydama Deimonui. Beprotiškai norėjo viską pagaliau su juo išsiaiškinti, tačiau kadangi šis buvo toks užsispyręs, tai buvo sunkoka. Netrukus sulaukusi Salvatorės atsakymo, jog jis ateis į Grillį, Elena kiek ramiau atsiduso ir pakėlusi akutes nuo ekrano su menka šypsena veide pažvelgė į Karoliną bei Bonę.
- Labai jūsų pasiilgau, bet dabar turiu eiti. Atėjo Deimonas, privalau su juo pasikalbėti, - atsiduso Gilbert, tačiau dar kurį laiką nesikėlė nuo kėdės, mat jos vaikino vis dar nesimatė.
- Dar sugrįšiu, nes jaučiu, kad šis susitikimas nesibaigs geruoju.. - netrukus pridūrė mergina ir pamatė pro duris įžengiantį Salvatorę, kuris nuėjo prie baro. Atsidususi Elena pagriebė tekilos butelį, įsipylė į stiklinę to gėrimo bei užsivertusi išmaukė. Ant drąsos, kaip sakoma.
- Palinkėkit man sėkmės, - giliai įkvėpusi tarė mergina, o tuomet atsistojusi nežymiai susvyravo. Taip, nemažai taurelių išlenkė, tačiau dabar tai buvo nesvarbu. Šiaip ne taip nužingsniavo ligi baro pasikalbėti su Deimonu.

Nulydėjusi žvilgsniu abi drauges Karolina kiek atsiduso, o tada pabaigusi savo gėralo likutį išpėdino iš čia.