..

Galiausiai parsibasčiusi namo Karolina įsiklausė ar kas juose yra ir supratusi, kad mergaičių nėra kiek lengviau atsiduso .Visgi nereikės pyktis su jomis ,nes to Karolina bent jau dabar nenorėjo. Priėjusi prie durų mergina pradėjo savo rankinė ieškoti rakto , bet šis deja taip beieškant iškrito ir įkrito tarp lentų esančių įėjimo terasoje , mergina kiek atsiduso ir galiausiai apsidairė kur Stefanas dingo.

Kadangi beeinant vaikinui atsirišo batų raištelis, šis pritūpė jį užsirišti ir žinoma automatiškai atsiliko nuo Karolinos. Pasivijęs merginą, Stefanas sutrikęs nužvelgė ją nesuprasdamas kodėl ji neatidaro durų ir neįeina vidun. -Viskas gerai?-kilstelėjęs antakius paklausė vampyras, prieidamas dar arčiau savo merginos. Na, galbūt ji paskutinę minutę persigalvojo ir nusprendė jo neįsileist, o galbūt vėl jos dukros sukėlė kokių nors problemų, kurių Karolina nenorėjo rodyti Stefanui. Well, šis nė nenumanė.

Žinoma mergina atsarginio rakto, deja bet neturėjo, tad kiek atsiduso ir pritūpė bandydama to rakto ieškoti , bet kur tau rasti jo buvo tiesiog neįmanoma. Tiesiog nuostabu. Kiek suraukus antakius mergina pakėlė akutes į Stefaną- Raktas įkrito va čia į ta tarpą tarp lentų, o antro čia neturiu..-vėl atsiduso ir atsistojusi atsirėmė į sieną bei pažvelgė į Stefanijų. Taip žiopla ji per visą pilva.

Išgirdęs Karolinos žodžius, Stefanas suspaudė lūpas tramdydamas šypseną veide. Jo visiškai nestebino tai, kas įvyko, nes nors ir Karolina buvo jo mergina, jis puikiai žinojo, kad ši yra šiokia tokia žiopliukė. Tačiau garsiai to sakyti nenorėjo, juk dar paskui įžeis merginą, tačiau jis juk draugiškai, o ne piktybiškai būtų ją taip pavadinęs. -Na, tuomet spėju pasėdėsime čia,-nusijuokė Stefanas ir atsisėdęs ant laiptų rankomis pasirėmė galvą bei pažvelgė į Karoliną. Nelabai turėjo daugiau idėjų, visgi jo namai dabar jau buvo tolokai ir vaikinas be galo tingėjo vėl keltis ir eiti kitur. O ant laiptų jam irgi buvo gerai tol, kol jis buvo su Karolina.

-Jo gera tavo įdėja arba tiesiog išdaušime kurį nors langą ir įlipsime pro jį arba any ideas ,Stefanai ,?-kilstelėjo antakius stebėdama kaip šis sau ramiausiai sėdi ant laiptų.-Negi nieko nedarysiii?,- su šiokia tokia panika šioji pažiūrėjo į jį .Nesuprato ji kaip jiedu čia miegos. Juk čia kietą ir šiaip nelabai švaru.

Išgirdęs kitus merginos žodžius, vampyras nebesusilaikė ir nusijuokė. Karolinos būdas ir noras visada ką nors veikti, išsisukti iš situacijos ir pasiekti tikslus jam labai patiko, tačiau tuo pat metu šiek tiek ir kėlė juoką, aišku ne piktą, o vėlgi, nuoširdų ir dorą. -Nemanau, kad mums reikėtų daužyti tavo namų langus,-besišypsodamas ištarė vaikinas toliau ramiai sėdėdamas ant laiptų. Jis buvo tikras, jog Forbes vis tiek ką nors sugalvos ir neleis jiems čia pasilikti, todėl per daug nesivargino ką nors daryti. -Kuo tau blogai ant laiptų?-nusijuokė paskatindamas merginą dar labiau mąstyti, nors Stefanui iš tiesų nebuvo svarbu kur likti jei tik galėjo būti su mylima mergina.

Išgirdusi  jo juoką Karolina kiek prisimerkė, nes nesuprato ar jis čia šaiposi iš jos ar ne .-Negražu iš kitų nelaimės juoktis ,nežinojai,?-kilstelėjo antakius  tipo  čia jau labai įsižeidusi, nors toli gražu tokia  nebuvo- Tu norėtum ant jų miegoti ir gulėti? O jei čia yra kokių vorų ar utelių?,-išpūtus akutes  paklausė ir galiausiai pati atsisėdo ant laiptelių -Ne nu padėk man ką nors sumąstyti ,Stefanaii,-suzysė kaip koks mažas vaikas, bet  nieko kito neliko.

-Aš nesijuokiau,-atkišęs rankas lyg į gynybinę poziciją ištarė vaikinas, tačiau ir vėl nesusilaikęs sukikeno. Ech, juk būtent dėl tokio Karolinos būdo šis taip ir mylėjo savo merginą. -Na, nei vorai nei utėlės manęs negąsdina, bet nujaučiu, jog tave gąsdina,-besišypsodamas ištarė Stefanas pažvelgdamas į Karoliną, o paragintas ką nors sugalvoti susimąstė ir apsidairė. -Kad nelabai ką ir sugalvoju neskaitant kurio nors lango ar durų išdaužimo, tačiau nemanau, jog ir tai yra geras sumanymas. Galbūt reikėtų tiesiog ieškoti rakto?-kilstelėjo antakius vampyras.

-Aha kurgi ne ,-kiek nusivaipė, o tada nestipriai kumštelėjo jam į pašonę. Žinoma merginos būdas nebuvo iš lengvųjų, ji buvo užsispyrusi ir kartais kiek komplikuota.-Tai žinoma gązdina ..jie tiesiog brr,-kiek nusipurtė, o tada apsidairė ir galiausiai atsistojus nuėjo prie tos vietos kur buvo įkritęs raktas - Tik man įdomu kaip reikia jį iš ten ištraukti ,?-pati su savimi pakalbėjus mergina susimąstė ir apsidairė ar nėra kokio daikto kur jai pagelbėtų.

-Nesijaudink, aš tave apsaugosiu,-mielai nusišypsojo Stefanas ir pasilenkęs link Karolinos švelniai pakštelėjo jai į skruostą. Išgirdęs šiosios žodžius, jog raktas kažkur įkrito, vaikinas nužingsniavo paskui ją apžiūrėti situacijos. Tuomet vampyras pakėlė galvą ir susimąstęs apsidairė. -Galbūt paimk du pagaliukus ir pabandyk su jais?-pasiūlė šis pamatęs ant pievos šalia augantį medį ir priėjęs prie jo nulaužė kelias šakas bei grįžęs padavė Karolinai. Aišku nežinojo ar tai nors kiek padės, tačiau juk privalėjo ką nors daryti, kitaip jo mergina išvis paklaiks, ypač žinant jos būdą ir norą viską sutvarkyti bei idealizuoti.

-Mmm miela miela ,- šyptelėjus Karolina ištarė, o tada galiausiai toliau tęsė savo rakto gelbėjimo misiją, kuri atrodė labai sudėtinga , bet Karolina visada išsisuko net ir sunkesnių situacijų. Gavusi kelis pagalius (ar šakas ) mergina šyptelėjo Stefanui paiimdama juos iš jo- Ačiū ,-šyptelėjus tarė ir galiausiai panaudojusi juos kaip pagalbą ištraukė raktą ,kuris krito jai tiesiai į veidą. Karolina kiek prisimerkė gavusi iš rakto į nosį , bet vėliau tik nusijuokė - Gerai viskas raktas yra einam vidun ,- palinksėjus tarė ir galiausiai atsistojo numesdama tas šakas į pievą ir pasisukusi į duris jas atrakino -Užeik ponaiti Salvatore ,- palinksėjus galvele taip naglai nusišypsojo Stefanijuj.

Stebėjo Karolinos išgelbėjimo operaciją su šypsena ir visiškai atsipalaidavęs, mat Stefanas nė sekundei neabejojo, jog jai pavyks. Na, Salvatorės prognozės pasitvirtino ir šis visas patenkintas įžengė į merginos namų vidų bei apsidairė. -Nerealiai seniai čia buvau, dar tada kai..-nepagalvojęs rėžė Stefanas, tačiau greit užsičiaupė ir suspaudė lūpas. -Na, senokai,-pasitaisė vaikinas ir apsižvalgęs nusimovė batus. Visgi nenorėjo priminti Karolinai skaudžių įvykių, susijusių su jos mamos mirtimi. O juk būtent tada, kai slaugė ir prižiūrėjo jos mamą, Stefanas čia ir buvo paskutinį kartą.

Žinoma, kad pasisekė, nes visgi jai visada viskas pasiseka, kad ir kiek tai merginai pastangų ir jėgų kainuotų. Kai Stefanas įėjo vidun mergina uždarė duris ir kiek apsidairė, o išgirdusi jo žodžius mergina kiek primerkė akutes -Nesivaržyk ,Stefanai ,tu čia buvai kai mano mama dar buvo gyva ,- kiek atsidususi mergina ištarė .Mama jai buvo labai brangi, juk visada vaikams tėvai yra svarbiausi, o ji neteko jų abiejų ir liko vienų viena.

Stefanas suspaudė lūpas ir nudelbė žvilgsnį žemyn. -Na.. taip. Tačiau nenoriu, jog dabar apie tai galvotum,-sumurmėjo vaikinas ir apsidairė. -Keliaujam į virtuvę, ištuštinsim tavo šaldytuvą ir ką nors pagaminsiu. Gerai?-menkai šyptelėjęs paklausė Salvatore, tačiau nė nesulaukęs Karolinos atsakymo nužingsniavo. Juk visgi buvo jos namuose ir žinojo, kur kas randasi, tad nebuvo ko drovėtis.