Nors ir pati Rebeka mokėjo tokių triukų su greičiu, tačiau vis tiek šiek tiek krūptelėjo kai Marselis taip greit atsirado prie jos ir dar iššiepė iltis. Juk tokio kaip jis įkandimas galėjo nužudyti net ir grynakraujį, o iš naujojo Marselio blondinė nė nenumanė, ko gali tikėtis. -Ne.. Tu nesi kaip mano brolis. Tačiau matau, jog pamažu juo tampi..-nusivylusiu balsu ištarė blondinė, o tuomet sparčiais žingsniais priėjo prie vampyro bei atsuko jį į save. -Kas aš tau, Marseli?-labai rimtu tonu paklausė. -Kuo laikai mane savo gyvenime?-dar patikslino klausimą blondinė spoksodama į vampyro veidą.

- Ir kaži kas dėl to kalta? Tikrai jau ne tavo šeima-sumurmėjo, štai ir palietė skaudžia temą, kuri buvo šiuo metu labai aktuali Marseliui. Išgirdęs merginos klausimą šis ilgai susimąstė, jam rūpėjo Rebeka, tačiau jis nesuprato kiek svarbi buvo blondinė. - Rebeka, aš tave tikrai mylėjau, dar ir tebemyliu, bet ne tiek, kaip tada, praėjo daug laiko ir viskas labai pasikeitė-atsiduso ir pažvelgė į merginą, nenorėjo jis šita tema kalbėti visiškai.

-Žinau, kad Nikas yra padaręs daug blogų dalykų ir po velniais, aš tikrai jo neginu, Marseli, nes pati buvau jo auka ištisus tūkstantmečius, tačiau..-Rebeka jau kalbėjo įsijautusi, net gi su šiek tiek pakeltu tonu, tačiau netrukus nutilo ir suspaudė lūpas. Nežinojo kaip tiksliai reikėtų pabaigti šį sakinį. Kad ir kiek visko jai būtų padaręs Nikas, tačiau taip, šeima Bekai vis tiek buvo pati svarbiausia. Bent jau dėl to, jog Klausas, kad ir kiek ją skaudino, vienintelis niekada jos nepaliko. Tačiau Marselis Rebekai reiškė tiek pat daug, juk ji net gi buvo pasiruošusi išduoti brolį ir pabėgti su juo, kad tik galėtų gyventi laimingai.. tad blondinė nežinojo ar išvis nori pasirinkti bent vieną pusę. -Žinau.. Tačiau turiu tau dar vieną klausimą,-sumurmėjo mergina nudelbusi akutes į žemę. -Kai atkeršysi visai mano šeimai, ar su manim padarysi tą patį, Marseli?-pakėlusi akis į Gerardą paklausė Rebeka, o jos širdis ėmė plakti daug greičiau. Tikrai nervinosi dėl galimo atsakymo, nes, kad ir koks jis bus, turbūt pakeis Bekos požiūrį šioje situacijoje.

Klausėsi įdėmiai ką kalba Rebeka, kiekvieną akimirka merginai kalbat, šis vis mąstė, kokius jausmus jis vis dar jaučia merginai. Jis vis mąstė apie praeitį ir kiek kartų buvo paliktas blondinės bei ar galima iš tiesų ja pasitikėti. Dėl klausimo šis nieko nebesakė, kuo toliau vis daugiau klausimų mergina uždavė, o toks rytas Marseliui nepatiko. - Rebeka, tu man buvai svarbi ir esi, tačiau jei su peiliu smeigsi man į nugarą, turėtum suprasti, kad viskas baigsis ne taip kaip norėtum. -atsiduso, žinoma jis tikėjosi, kad nereikės merginos kankinti. - Tačiau iš kur man žinoti, kad tu ir dabar nesi brolio paliepimu? Gal jis tuoj pro duris atsiras mėgindamas mane sustabdyti? -kilstelėjo antakį ir pažvelgė į merginą.

Išgirdusi jo atsakymą, Rebeka atsiduso. Tikėjosi, jog Marselis pasakys, jog niekada negalėtų su ja taip pasielgti, tačiau blondinė galutinai įsitikino, kad tai nebuvo tas pats vaikinas, kurį ji įsimylėjo. Ir tai buvo akivaizdi priežastis, kodėl praeita naktis buvo klaida ir kodėl Beka turėjo laikytis nuo Marselio atokiau. Juk kažin, ar jis dar kada nors bus toks, koks buvo ankščiau. -Priešingai nei tu, aš niekada negalėčiau taip su tavim pasielgti,-sumurmėjo mergina nusukdama akis nuo vampyro. Kažkodėl viduje jautėsi keistai, tačiau nesugebėjo to paaiškinti. Galbūt Marselio elgesys ją šiek tiek įskaudino? -Be to, Nikas manęs nekontroliuoja. Manai aš permiegočiau su tavim dėl to, nes lieptų jis? Wow, Marseli,-šiek tiek šokiruota ištarė Rebeka ir kelis kart suplojo rankomis, nes buvo sunku patikėti, jog Gerardas taip apie ją galvoja.

Žinoma, jis buvo pasikeitęs, po tiek daug metų jis sugebėjo pasikeisti, dabar jis kovojo už save, artimus ir visą miestą. Rebekos šeima daug iš jo atėmė ir teko daug paaukoti, jis suprato tos šeimos ryši ir puikiai suprato, kad šviesiaplaukė kovos už savo brolius, kad šie liktu gyvi, o Marselis, jis šiuo metu troško kitko, todėl nors ir skaudino jis merginą, jis suprato, kad bus vėliau dar skaudžiau. - Rebeka, ar savo žodžiais pati tiki? Juk pasirinksi savo brolius, o ne mane, tai skaudi realybė-atsiduso ir nuėjo prie lango, jam dabar reikėjo ramumos. - Nikas Nikas... tik užmiršai jog kitas tavo brolis mane nužudė-pažvelgė į Rebeką ir pavartė akis, laikė visi nedoreliu Marselą, kad šis tik gyventi norėjo, o ką Mikaelsonų šeima darė, niekas nekreipė dėmesio.

-Na, pamąstykime..-sumurmėjo Rebeka ir pakreipė galvą vaidindama susimąsčiusią. -Nikas nudūrė mane ir uždarė į karstą daugiau kartų nei pajėgiu suskaičiuot, jis nužudė mano motiną, taip pat žudė visus vyrus, kuriuos kada nors mylėjau, jis niekada neleido man būti laisvai ir visada laikė už pavadėlio, todėl, hm... Manau, kad tikiu savo žodžiais,-šį kartą blondinė kalbėjo daug užtikrinčiau ir net gi pikčiau, nes Marselio nepasitikėjimas buvo pradėjęs ją erzinti, net jei šis dabar ir buvo suprantamas. -Elijus.. ak, taip,-sumurmėjo Beka ir atsiduso. -Na.. jis.. peržengė ribą, tačiau jis labai dėl to gailisi. Jis gailėjosi vos tai padaręs, o Nikas ant jo pyko iš visos širdies,-tikėdamasi, jog tai bent kiek pagerins situaciją tarė Beka ir pažvelgė į Marselį.

Merginai pradėjus vardinti, ką Niklausas padarė šis  su kiekvienu teiginiu pradėjo vartyti akis, nes suprato, kad ir kiek Klausas prisidirbo, jis buvo šviesiaplaukės šeima, o šeima visados yra svarbi. - Taip jis tai padarė, tačiau juk visados jį palaikai, kad ir kas būtų atsitikę, visados būni jo pusėje-sumurmėjo ir vėl pavartė akis. - Bet mes kalbam vien apie Klausą, tačiau užmiršti tai, kad dėl visko yra ne jis kalčiausias o tavo šeima, Frėja su Elijum norėjo nužudyti Davina, Elijus nužudė mane, tai visa tavo šeima-sumurmėjo nepatenkintas. - Gailisi... dėl to, kad aš gyvas ir žino, kad ateisiu jo? -išsišiepė, matėsi Marselio veide, kad jis nežada pasitraukti ir atkeršys Mikaelsonams, jo akyse lakstė velniukai, kurie iš jų greit nepradings.

Marseliui ir vėl pradėjus giedoti tą pačią giesmelę, Rebeka giliai įkvėpė ir nudelbė akis į žemę. -Žinai, tu teisus. Kaip pasakysi, Marseli. Nebematau prasmės ginčytis, nes akivaizdu, jog netikėsi nė vienu mano žodžiu,-sumurmėjo mergina ir dar kartą priėjusi prie veidrodžio trumpam žvilgtelėjo į savo atvaizdą jame, o tuomet pasisuko į Gerardą. -Tikiuosi lemiamą akimirką suprasi, jog visa tai nėra to verta. Jog aš to neverta... Kol dar nebus per vėlu,-atsidususi pridūrė blondinė ir nužvelgusi Marselį tokiu žvilgsniu, lyg jie matytųsi paskutinį kartą apsisuko bei išėjo iš kambario. Daugiau nebematė prasmės tęsti šį pokalbį, nes akivaizdžiai matė, jog Marseliui nerūpi, ką ji sako.

Susinervinęs suspaudė kulokus, nuėjęs prie spintos išsitraukė iš jos maike, užsimovė ir pro langą pradingo.