- Mėgstu viską , kas turi laipsnių ,- sukikeno nužvelgdama Stefaną ,- Žinoma tiks , atvirai man šiuo metu tiktų bet kas kas yra švaru , - vyptelėjo paimdama nuo stalo stiklinę su gėrimu ir atsigerdama vieną gurkšnį . Karčiai nuėjęs skystis degino gerklę tačiau tai nesudarė problemų .

-Taigi, man eiti paimti tau jų ar eisim kartu ir tuo pačiu parodysiu, kur gali apsistoti šiai nakčiai?-susimąstęs paklausė Stefanas ir pats dar gurkštelėjo viskio. Kuriam laikui stojo nejauki tyla ir Salvatore vėl ėmė mąstyti, ką reikėtų pasakyti šiuo metu. Staiga susivokęs, jog jį labai domina dėl kokių priežasčių ši įdomi asmenybė, kilusi iš Naujojo Orleano apskritai buvo čia, Stefanas vėl pažvelgė į merginą. -Tiesa, nenoriu pasirodyti per daug smalsus, bet.. kodėl aplamai atvykai Mystic Fallsą?-akivaizdžiai susidomėjęs paklausė vaikinas, o tuomet gurkštelėjo dar viskio, palikdamas stiklinę visiškai tuščią ir nieko nelaukęs pastatė ją ant stalo.

Mergina kurį laiką buvo paskendusi savo mintyse , netyčia užsigalvojo po kol išgirdo stefaną kalbant ,- Žinoma , galime eiti drauge , - tarstelėjo pašokdama nuo sofos ant savo dailių lieknų kojų . Pasitaisė sukenlę ir gi;iai įkvėpė vienu metu išgerdama visą stiklinės turinį , - Norėjau laisvės, poilsio ir tiesiog pakeliauti , - gūžtelėjo petukais išgirdusi jo klausimą . Ištiesų nenorėjo prisipažinti kodėl ištiesų nešė kudašių iš Orleano .

Išgirdęs tokį atsakymą, kokio daugmaž ir tikėjosi, Stefanas tik linktelėjo nusprendęs daugiau nesigilint. Kažkodėl turėjo nuojautą, jog mergina nebuvo iki galo atvira, tačiau stengėsi to nesureikšmint, juk jis ir neturėjo teisės per daug kištis bei klausinėti. -Puiku, einam paskui mane,-linktelėjo šis bei nužingsniavo iki vieno iš svečių kambarių, kurių šiame name buvo visiška daugybė.

Linktelėjusi nusekė Salvatore.

Atėjusi į svetainę Leksė kiek apsidairė ar konors nėra namie, bet supratusi, kad ji namuose viena tik gužtelėjo petukais ir nuėjusi prie bariuko įsipylė mėgstamiausio Deimono burbono na jo namie nėra,tai kas jai uždraus?Begerdama mergina nuėjo prie lango ir atsisėdusi ant palangės pradėjo žiūrėti pro langą ir mąstyt kaip ten Stefanui su Karolina sekasi.Visgi kažkiek prieš jį kalta jautėsi, tad tikėjosi, kad bent jau jis išspręs savo problemas su ja ir galiausiai bus laimingas,na o ji kaip nors išgyvens.Galbūt.

Damon jau kurį laiką sedėjo ant patogios sofutės prieš židinį ir maukė savo burbono atsargas. Butelys buvo rankoje, taurė kitoje. Jis ramiai žiūrėjo į židinio liepsną. Buvo gana nuobodu, tačiau dabar jis jautėsi apgirtęs ir visai nenorėjo pramogų. Bent jau kol kas. Galbūt po dar vieno stiklo viskas pasikeis. Padėjęs butelį ant grindų, vyras iš džinsų kišenės išsitraukė mobilųjį. Niekas neskambino, nieks nerašė. Puiku. Pabaigęs taurę, pripildė gėrimu dar vieną ir nieko nelaukdamas išgėrė. Tikriausiai būtų gėręs dar, tačiau jam sutrukdė kažkieno artėjantys žingsniai. Moteriški. Nejučia Damon nudžiugo, tačiau atsidarius durims ir po kelių sekundžių pasklidus Leksės kvapui, Damon dabar tik pavartė akis. Regis toji įkyruolė vėl atsibastė pas jo jaunesnįjį broliuką.
- Stefkos nėra, - šūktelėjo net nenorėdamas jos matyti. Velnias, jei tą moteris čia atsibels, jo diena bus sugadinta. Ir vis tik žingsniams nenutilus, Damonukas nusprendė pajudinti savo senus kaulus ir vampyrišku greičiu atsistojęs, dabar jau stovėjo prieš Leksę, taip užstodamas jai kelią.
- Ko pageidausi? - primerkęs akis deimoniškai šyptelėjo, tačiau visai nebuvo linksmas. Veikiau tai buvo sarkastiška šypsenėlė,kuri turėjo reikšti ''nešk kudašiu''.

Leksė visgi buvo įsitikinusi, kad čia yra viena, bet galiausiai supratusi, kad taip nėra kiek prisimerkė ,o Deimonui pastojus jai kelia ši nužiūrėjo jį su šypsenėle veiduka.- Na ir kur tavo mandagumas?,-kilstelėjo antakius stebėdama Deimoną .Taip ji visada žinojo, kad jis nėra vienas iš mandagiausiųjų ,bet vistiek juk reikėjo kaip nors kalbą užvesti,-Šiaip ieškojau ,Stefano, bet regis čia jo nėra, bet iš kur tu išdygai?-paklausė dar kiek nužvelgdama jį .Taip Stefanas jo tiek ieškojo, tiek prisikankino dėl jo, o jis čia kuo ramiausiai sėdi ir geria savo burboną.Tikrai labai broliškas brolis.O kadangi Leksė buvo labai gera Stefano draugė jai visa tai nelabai patiko.

Galbūt kažkas ir ieškojo Damoniuko, tačiau jis dabar nieko neieškojo ir ketino labai ramiai leisti dienas ant sofutės su savo burboniuku. Beje, šiuo burbonu jis nesidalino su tokiais svečiais kaip Leksė, todėl dar kartą šyptelėjęs paėmė taurę iš Leksės ir pastatė ant šalia esančio baro.
- Stepukas manęs ieškojo? - kiek nustebęs kilstelėjo antakiuką, - Žinai, jis turėtų suprasti, kad dvidešimt pirmame amžiuje jau yra išrasti telefonai, - protingai palingavęs galvele kiek prisimerkė ir nužvelgė Leksę, - Tu irgi tai turėtai žinoti. Nereiktų vargti, galėtai pailsinti savo senus kaulus, - mirktelėjęs jai dar plačiau išsišiepė.
- Taigi ko atėjai? - jau rimčiau paklausė. Kažin ar jis bus labai draugiškas su ja. Vis tik ji visada buvo gerietė, o jis visada buvo blogiukas, kuris visada ją erzindavo. O tiesą sakant ji jį erzino. Jis nesuprato kodėl Stepukas su ja toks geras. - Mano brolaus nėra, tad jau gali eiti. Nebent turi noro mane paerzinti, - susikryžiavęs rankas ant krūtinės įdėmiai į ją žiūrėjo. Jis gana gerai ją pažinojo ir žinojo, kad ši greitu metu nedings iš čia. O vargeli. Vargšas Deimonas.

-Žinai jis tavęs ieškojo  ir tu pasielgei nelabai gražei  va taip pradingdamas ir  net neatsakes  į jokias jo sumautas žinutes!-surėkusi Leksė jam tiesiai  į  veidą kiek atsišlijo nuo jo ir  piktai į jį pažiūrėjo.Na jau ne šitam  ponui ji savo draugo skaudint neleis, jei  jis drįs taip elgtis, tai Leksė jį pamokys visgi buvo vyresnė už jį ir kurkas stipresnė.-O ką negaliu čia ateiti, juk čia Stefano namai ,tad tuo pačiu ir mano,-sau kuo ramiausiai gužtelėjus petukais mergina kiek nurimo ir apsisukus ant kulno nupėdino link sofos ir  prisėdo ant jos.O taip dabar  jinai tikrai pradės erzinti  jį ir tikrai iš čia neišeis.O tiksliau niekas jos iš čia neišvarys ,visgi čia lyg ir jos namai.Taigi kas ją iš jos namų išvaryt gali?Ogi niekas, tad Deimančiukui teks susitaikyti su jos viešnage ir  būti su ja mandagiam.Tokia jau ta Leksė.

Leksės akiplešiškumas Damon pritrenkė, tačiau šis apstaugtas vargšelis to neišdavė. Nutaisęs apsimestinai liūdno ciuciko veidelį, vėliau tik pavartė akis. Na gerai, Stepukas su Lekse buvo super duper draugeliai, bet čia jau tikrai ne jos namai.
- Tau gal namo nuosavybės dokumentus parodyti? - atsisukdamas į ją kilstelėjo antakiuką ir Deimoniškai šypsodamasis nužvelgė ją, dabar jau besėdinčią ant jo pirktos sofos, - Jeigu nori žinoti, negavau nei vienos žinutės. O mane buvo visai nesunku rasti. Šiaip ar taip, blondine, tai ne tavo reikalas, - mirktelėjęs jai įsipylė dar vieną taurę burbono ir vienu gurkšniu išgėrė. Kiek susiraukęs iš kišenės vėl išsitraukęs mobilųjį, sumaigė greitą žinutę savo neva labai jo ieškančiam broliukui, vėl pažvelgė į Leksę, - Smaginkis tuomet viena. Tik neliesk mano gėrimų, - iškėlęs pirštą pagrasino. Ši moteris visada buvo rakštis geroj vietelėj, tačiau kartais, kaip kad dabar, ji buvo ne tik vienos vietos rakštis. Jausmas buvo lyg nusiridenus nuo kalno įkristi į spyglių laukymę. - Jeigu Stepukui taip jau labai norėsis tave matyti, pats tuoj ateis, - lyg mesdamas iššūkį susikryžiavo rankas ant krūtinės ir sarkastiškai besišypsodamas tikėjosi, kad brolis greit ateis. Vis tik jis nusprendė jo čia kartu su ja palaukti, nes ta gyvatė tikrai puls gerti jo gėrimų kolekciją.

Gavęs Deimono žinutę Stefanas labai greitai pasirodė svetainėje. Visgi po tiek laiko brolio ieškojimo, kurio niekur nebuvo įmanoma rasti, Salvatorei buvo įdomu ar tai tiesa ir jis iš tikrųjų lyg niekur nieko sėdi čia gurkšnodamas burboną. Vos įžengęs į svetainę ir pamatęs situaciją, Stefanas giliai įkvėpė ir nužvelgė Deimoną. Rodos, toks pats koks buvo ankščiau ir beveik nepasikeitęs. Tada kodėl jis iki šiol nesirodė? 
-Taigi, tu grįžai..-nežymiai kilstelėjęs antakį ištarė Stefanas žingsniuodamas link mini baro, iš kurio netrukus ištraukė viskio butelį. Įsipylęs šiek tiek gėralo į stiklinę, vaikinas atsirėmė į barą ir vėl pasisuko į svetainę nužvelgdamas Leksę bei Deimoną. 
-Ir nė nepagalvojai man pranešti ankščiau, jog tau viskas gerai?-priekaištaujančiu balsu paklausė Stefanas gurkštelėdamas viskio, nors turbūt turėjo būti įpratęs, kad Deimonui ne itin rūpi kaip jis jaučiasi be jo. Juk vienu metu tas net buvo sugalvojęs tapti žmogumi ir jam nė kiek nerūpėjo Stefano nuomonė. Tad tas pradingimas, per kurį vampyras laužėsi ieškodamas brolio turbūt buvo dar vienas kvailas pokštas, kuris nė neturėjo stebinti Stefano.

-Galėtum mielai sutikčiau,-mirktelėjus akutes tarė Deimonui ir šyptelėjus toliau sau sedėjo ant sofutės.Kažkodėl dabar Leksė norėjo jį paerzinti, nors ir nujautė, kad visa tai jai nelabai gerai baigsis.-Tai aš neskubu, palauksiu jo čia,- vėl šyptelėjus tarė ir toliau sau kuo ramiausiai sedėjo ant sofutės stebėdama kaip jis bando apsaugoti savo visą gėrimų kolekcija.Ech tie vyrai dėl alkoholio pasirengę padaryti viską.Galiausii išgirdusi, kad į namus įėjo dar kažkas Leksė kiek prisimerkė ir apsidairė,o pamačius Stefaną kiek ramiau atsiduso.-Taip manau aš jau einu..visgi čia broliški reikalai.Kaip sakoma kur du ten trečias nereikalingas,-palinskėjusi tarė ir dar kartą pažiūrėjus į Stefaną atsistojo.Bet dar kolkas nesijudino iš davo vietos.Norėjo įsitikinti, kad Stefanui viskas bus gerai ir kad šis brolio neužmuš.

Stefanukas gana greitai pasirodė, tačiau net ir tos keliolika minučų atrodė gana ilgos, juk vis tik buvo čia įkalintas su ta gyvate. Vis kartais pavartydamas akis apsimetė, kad klausosi kaip Leksė kažką ten šnypščia. Kartais pats sau nutaisydamas pabaisišką veiduką, lyg atvaizduodamas ją. Gerai, kad ji nematė, nes buvo nemandagiai atsukusi nugarą. Tikra neišauklėta merga. Neveltui tiek amžių viena trainiojasi.
Išgirdęs žingsnius, Damon lengviau atsikvėpė, o kai Stepukas įėjo į svetainę, išsišiepė.
- O ačiū tau brolau, - jau ketindamas nešti kūdašių pajudino savo senus kaulus išėjimo link. Vis tik nenorėjo dalintis savo paskutinių dienų nuotykiais. Na, gal Stepukui ir išsipasakotų, bet tik jau ne tai blondynkai. Tačiau broliukui pradėjus monologą, Damon sustojo ir atsisukęs į jį kilstelėjo antakiuką. Vaje, regis jo tikrai ieškojo.
- Na, nemažai kas nutiko. Gerai praleidau laiką, - maskatuodamas rankom Damoniškai linksmai išdrožė, tada kiek surimtėjo, - Na, buvo visko. Šiaip ar taip, praleistą laiką vertinčiau šešetu, - užplodamas delnu broliui per petį šyptelėjo, - Kada nors galėsiu pasipasakoti. Tik ne blondinių kompanijoje, - turėdamas galvoje ir Leksę ir Caroline ištarė.
Leksei atsistojus Damon pradžiugo. Regis ji jau ruošėsi šliaužti iš čia. Puiku. Galbūt tuomet dar pasiliks čia kuriam laikui. Jis vis dar nebuvo atsigavęs po Elenos dingimo ir kuo toliau, tuo labiau buvo blogiukas, kuriam nelabai rūpėjo kiti, ypač visokios Leksės.
- O, viso brangute. Buvo labai malonu tave pamatyti. Tikiuosi kitas kartas bus negreitai, - sarkastiškai šypsodamasis pamojo jai prieš veidą ranką. Puiki žinutė, kad dabar ji turėtų išeiti. Argi Damon nedraugiškas?

Viena ranka pasirėmęs į barą, Stefanas gurkštelėjo dar šiek tiek viskio įdėmiai stebėdamas Deimoną. Pamatęs, jog Leksė ruošiasi išeiti, šis suraukė antakius ir papurtė galvą.
- Ne, ne, Lekse, pasilik. Manau bus įdomu išgirsti Deimono pasiteisinimą, po to, kai tiek laiko jo ieškojom, - dirbtinai nusišypsojęs ištarė Stefanas šiek tiek purtydamas ranką ir taip ragindamas Leksę vėl atsisėsti ant sofos bei pasilikti čia. Visgi ji buvo jo geriausia draugė ir realiai Stefanui buvo nusispjaut Deimonui tai patinka ar ne. Be to, ji vienintelė padėjo šiam ieškoti brolio, kai tas neaišku kur buvo dingęs. O juk Stefanas kaip kvailelis manė, kad šiam kokia nors nelaimė nutiko, ar šiaip prisidirbo. 
- Taigi, tu tiesiog linksminaisi...-linksėdamas galva ištarė Stefanas. Kodėl jį tai stebino? Brolis visada buvo nerūpestingas, tiesiog Stefanas naiviai manė, jog sutikęs Eleną jis pasikeitė. Na, galbūt ir pasikeitė, bet šiai atgulus į tą karstą, akivaizdžiai sugrįžo visos blogosios Deimono savybės.
- Kitą kartą primink, kad veltui neeikvočiau laiko tavęs ieškodamas. Gal palik raštelį ant šaldytuvo? - dabar jau ir pats kalbėdamas kiek sarkastiškai tarė Stefanas taip pat paplekšnodamas Deimonui per petį. Nenorėjo su juo rietis ir priekaištaut, tačiau buvo šiek tiek piktas, todėl nei rėkavo, nei per daug malonus nebuvo. Labiau gal per vidurį.