Gryžusi namo po ilgo vakarojimo mieste ši nenorėjo eiti vidun , nenorėjo klausyti pamokslų ar perdėtų aiškinimų ką ji gali ir ko negali daryti . Tieisog ramus vakaras , kurį ji pasirinko praleisti kieme , susiraičiusi ant netoliese esančios pievutės po medžiu kieme patogiai išsitiesė. Ech vakaras tikrai buvo kupinas įspudžių , galės dabar ramiai sau viską apmastyti .

Padariusi taip, kaip sakė Klausas, prieš išsivesdamas nepažįstamąją blondinę į viršų, hibridė pasuko į vidinį kiemą. Girdėjimas ir jautimas, kad dukra grįžo namo, ramino moters širdį ir sielą. Heilė visada stengėsi būti dukrai daugiau draugė, nei mama, ypač, kai fiziškai jos atrodo bendraamžės, o Hope suaugo taip greitai. Tačiau sunku kartais priversti mažiausiąją Mikaelson suprasti, kiek pavojų tyko jos, jaunos hibridės, kuri dar nesusitvarkė su savo galiom.
Moteris priėjo prie dukters, ir atsisėdusi šalia, suguldydama suknutę, kad ši neparodytų daugiau nei reik, ištiesė kojas, alkūnėmis atsirėmė į žemę ir pažvelgė į dangų.
- Na ir dienelė, tiesa?,- su šypsena veide, tačiau vis dar besidairydama į aukštuosius mėlius, Kenner tyliai paklausė. Moteris mieliau leis Klausui prisiimti piktojo tėvo vaidmenį, sau pasilikusi gerosios mamos etiketę. Tiems, kurie pažinojo Heilę, gal ir būtų keista, kiek meilės telpa smulkiame kūne. Ypač tiems, kuriuos hibridė paslapčia vaikėsi ir kankino, siekdama teisybės savo sutuoktinio atžvilgiu, ir kankindama ar versdama kažką daryti prieš jų valią, kad Džeikas tik grįžtų į gyvenimą.
Šiuo metu Heilė susiprato, kad per daug nutolo nuo šeimos, nutolo nuo Hope, ir didžiausią dėmesį skyrė teisybės ieškojimui. Bent tiek moteris džiaugėsi, jog dukra neklausia ką ji veikia, kur ji būna tiek laiko, nes meluoti dukrai, Heilė visai nenorėjo.

Hope kurį laiką tiesiog stebėjo dangų gulėdama ant žolės vidiniame namo kieme , manydama jog ir liks čia viena . Tačiau ji gyveno netuose namuose kur būtų tuščią , čia visada visur kas nors vaikščiodavo ir žinodavo aks kur yra. Būtent dabar ši pasuko savo galvelę į šoną išgirdusi artėjančius žingsnius , pamačiusi motiną vyptelėjo ir vėliai pasisusko į dangų . Tik jai prisėdus atsisuko į ją , - Taip , tu teisi , - tarstelėjo kaip pritarimą Mamai . Diena ištiesų buvo neprasta , dauk visko įvyko tačiau dalintis įvikiais nenorėjo kad ir kaip smarkiai mylėtų mamą . Tieisog kartais artimų žmonių jaudinti visai neverta.