.

Vos įėjęs į barą pajautė tą seno prakaito bei alaus mišinio tvaiką. Net nosį rietė. Kaip ir daugumoje šalių, čia susirinkdavo stori diedai, kurie namuose negalėdavo žiūrėti futbolo dėl savo senų ir storų žmonų, kurios iki vakaro nešiodavo bigudukus bei dažniausiai savo vyrui pasirodydavo tik tai su kočėlu rankose. Aukštai iškėlęs galvą, tiesia nugara, Klausas apsidairė. Nė vieno normalaus žmogaus. Visur tik tai diabetiniai mulkiai, keli aids susirgę pašlemėkai bei vienaakis barmenas, kuris su kabliu vietoj rankos dabar valė stiklinę. Tyliai atsidusęs nuėjo prie baro. Net nesisėdo.
- Vieną viskio. Geriausio kokio turit.- Suburbėjo parodydamas vieną pirštą ir susigrūdo ranką į kišenę. Pažvelgė į plačiaekranį televizorių, kuris uždengė pusę sienos. 1-1. Nė nesuprato kas su kuo žaidžia, tačiau kiaulės, kurie buvo sugrūdę savo galvas į televizorių, aiškiai viską suprato ir, rodės, nė nekvėpavo kol kamuolys nepasiekdavo vartų.- Idiotai..- Tyliai pats sau sumurmėjo ir atsisuko į barmeną kai išgirdo stiklinę paliečiant baro stalviršį. Pasiėmė ją į rankas ir gurkštelėjo.

Baigdamas gerti savo viskį, šis išgirdo ateinant dar vieną padarą. Pagal kvapą iš kart atpažino kas ji tokia. Kvepalai vis dar nepasikeitė per tiek laiko. Nors kiek čia ir laiko praėjo.. Vos keleri meteliai nuo jų paskutinio susitikimo, tačiau Klauso veide šypsena vis tiek neatsirado. Du kartus bakstelėjo į stiklinę, leisdamas kapitonui kabliui suprasti, jog įpiltu dar vieną, taigi šis tai greit ir padarė.
- O maniau, jog damos geria tik tai vyną ar viskį.. Nors tokia iš tavęs ir dama.- Leptelėjo nė neatsisukdamas į merginą. Vėl kilstelėjęs viskį prie lūpų šiek tiek gurkštelėjo. Nuleidęs stiklinę ties pilvu, pažvelgė į kairę ranką, tarsi ten būtų laikrodis.- Negi vėl laikas pradėti kepti hibridus?- Tarsi pats savęs paklausė, nors šie žodžiai aiškiai keliavo Elenai.

Žinoma nenaudinga. Jeigu norėtu, dabar galėtu kurti hibridus iš savo dukters. Nors ką aš čia nusišneku. Klausas niekada negalėtu nieko padaryti savo mielajai Hope. Tiksliau užmuštų kiekvieną, kuris jai bent ką nors pabandytu padaryt. Aha. Klausas pagaliau taip kažką mylėjo, jog galėjo ir užmušti vien dėl to, kad paliestų. Net turbūt savo šeimos taip nemylėjo. Kurį laik net neatsakė merginai į jos žodžius. Tiesiog gurkštelėjo viskio. Padėjo stiklinę ant stalviršio ir pasukęs galvą į Eleną nužvelgė ją.- Mieloji mano - aš ankščiau ir galvojau. Iš tavo kraujo ne vieną hibridą sukūriau jeigu neatsimeni.- Nusišypsojo tokia grynai fake šypsena, tačiau vėl sugrįžo prie viskio. Prieš gurkštelėdamas dar sustabdė stiklinę ties lūpom ir nė nepasisukdamas į Gilbert paklausė.- Tai nuo šiol vampyrė?- Tai nuskambėjo vos ne kaip įžeidimas. O po šio klausimo vėl gurkštelėjo viskio. Ko tik tai Fallse nevyksta. Visi vampyrais virsta arba raganom. Arba vilkais. Daugiau nelabai ten kas ir yra. Nieko. Klausas atsikovos Orleaną ir jam to užteks.

Mergina prarado visą atmintį, tai kodėl gi tuo nepasinaudojus? Žinoma, net ir tokiu atveju tie jausmai lieka. Ta neapykanta žmogui, kurios šie negali paaiškinti, tik tai nujaučia. Klausas tik tai pakėlė antakį ir padėjęs stiklinę pažvelgė į Eleną.- Tada pradėkime iš naujo, jeigu jau taip nieko nepameni.- Atsisuko pilnu kūnu į merginą. Šio veidas atrodė toks ramus, tačiau galvoje jau dabar sukosi vienas kitas planas, ką šis galėtu padaryti su Gilbert. Ypač kai ji tokia į Kateriną.- Aš Niklaus'as Mikaelson'as. Orginalas.- Papurtė galvą.- Orginalas hibridas.- ištiesė šiai ranką.- Ir turbūt daugiau nei pusę tavo mirčių yra vien dėl manęs. Tikriausiai.- Gūžtelėjo pečiais. Nesiruošė čia meluoti ar dar ką. O ir kalbėti galėjo labai lengvai. Jam pasipriešinti galėjo vienetai. Arba tiksliau šimtai, jeigu būtų vienu metu.- Dėl tavęs tapau ne tik hibridu, tačiau ir buvau sukūręs visą armiją. Ir pasirodo, kad ir kiek kartų mirtum, visada prisikeli.- Tokiu boring balsu pasakė, tarsi jam tai visiškai nerūpėtu. Nors jeigu rimtai tai jam ir nerūpėjo. Dabar jis turėjo kitokių rūpesčių. Visas pasaulis ėjo prieš jį. Na gerai, taip buvo visą šio gyvenimą, tačiau ši problema pasidarė opi tik tai gimus Hope. Kas jį nervino.

Nekentė jo tai čia faktas, nors nieko apie jį nežinojo, tik prisiminė visus jo blogus darbelius, ir jau to užteko. Jam prisistačius, kilstelėjo antakį išklausydama. Šiaip už viską, ką jis buvo padaręs, mielai dabar būtų norėjusi jam išplėšti širdį, bet čia savaime aišku, kad tokiam veiksmui prieš jį ji buvo per silpna, todėl visą pagiežą turėjo bert arba žodžiais arba slėpt, vienas iš dviejų. Bet žinojo, kad pridaręs tiek nesąmonių, galėtų žinot kažką naudingo apie ją, kas savaime aišku, būtų jai naudinga. Ištiesusi ranką į jo pusę, paspaudė taip oficialiai,- aš Elena Gilbert, bet kažkaip nujaučiu, kad tu apie mane daugiau žinai, žinant tą faktą, kad aš žinau tik savo vardą ir pavardę.- neutraliai šyptelėjusi po sekundės tą ranką patraukė ir vėl paėmė stikliuką gurkštelėdama tos kažkokios praskiestos degtinės ir tada žvilgtelėjo į Klauso pusę.- tai sakyk. ką dar apie mane žinai? nes faktas, kad apie mane žinai daugiau, nei aš apie save.- dar kartą gurkštelėjusi to gėrimo laukė kokio nors atsakymo, nors juo visiškai nepasitikėjo, bet jeigu pavyko taip sužaisti, turėjo atrodyti, lyg juo pasitikėtų

Nusižiovavo.- Viskas būtų lengviau, jeigu tiesiog grąžinčiau tau atmintį.- Palietė šios kaktą, šiek tiek pastumdamas.- orginalai gali užkalbėti ir vampyrus taip pat, kaip ir jūs galit užkalbėti žmones. O su trupučiu proto pažaidimu galima net sugrąžinti atmintį..- Nusižiovavo ir pasiėmęs savo stiklinę užbaigė gėrimą.- Bet meh. Neturiu tam dabar noro.- Burbtelėjo užsisakydamas dar vieną.
- Tu, kaip pati atsimeni - Elena Gilbert. Tatios ar kokios ten dvynė. Nu žodžiu, į tą legendą įeina daug suknistų dalykų, kuriuos tiesiog dabar tingiu pasakot. Turėjai labai mylimus žmones.. Kuriuos, beveik visus, užmušiau aš. Ar bent jau pasinaudojau jais kaip nors. Dėl to ta neapykanta man ir yra.- Gūžtelėjo pečiais.- bet patarčiau savo gebėjimų čia nerodyti, nes nurausiu tau galvą.- Taip pat tokiu neutraliu balsu pasakęs vėl gurkštelėjo pripildyto gėrimo.- Kadangi nieko neatsimeni, tai dabar tiesiog galėčiau sumeluot viską, kas esi, argi ne?- Toks visiškai iš lempos paklausė kilstelėdamas antakį ir pažvelgdamas į merginą.

Visą kelią eidama pro vieną pagrindinių miesto gatvių Valerie stebėjosi, kad kai kurie žmonės nužvelgdavo merginą ne pačiu draugiškiausiu žvilgsniu, tad užsispoksojusi nė pati nepastebėjo kai atsitrenkė į vieną iš praeivių, atsiprašiusi ir išgirdusi jo piktą murmėjimą nueinant šviesiaplaukė sunkiai atsiduo ir pavarčiusi akeles patraukė į netoliese esantį barą. Įžengusi į vidų mergina pernelyg nesidairė, visi barai buvo maždaug panašūs ir pašalaičiai menkai jai rūpėjo. Įsitaisiusi ant aukštos baro kėdės Valerie išsitraukė telefoną ir garsiai mąstė "Niujorkas?..ne pernelyg triukšminga...Sietlas? o gal Meksika?". Tarsi atradusi šventąjį gralį išsišiepė nusprendusi, kad vyks į Meksiką. Per visą tą laiką kai keliavo su Stefanu Meksikos jiedu taip ir nespėjo aplankyti, tad Valerie sprendimas pakeisti aplinką atrodė gana viliojantis, tik pamažu šypsenėlė kiek išblėso, o džiugus akių žvilgsnis kiek pasikeitė. Nuvydama netikėtai užplūdusias mintis apie Mystic Fall'są tolyn Valerie persibraukė pirštais per banguotus plaukus. Tiesa ta, kad ir kaip ji ilgėjosi savo šeimos kurią ten paliko, grįžti jai vis dar buvo per skaudu, dar reikėjo laiko susitaikyti su tuo, kad Stefanas pasirinko ne ją o Karoliną, o maišytis jų kelyje šviesiaplaukė tikrai neketino. Užmerkusi akis šiek tiek pasitrynė smilkinius ir nežymiai suraukė nosytę mintyse ant savęs pykdama, kad vėl buvo prisikūrusi iliuzijų ir manė, kad kada nors turės laimingą pabaigą, bet jau buvo visiems pranešusi, kad jai reikia laiko ir nori pakeliaut, tad niekas nepasigestu nei jei išvyktų ir Meksiką.
Atmerkusi akis Valerie kiek atsilošė atsisėsdama tiesiau, nes buvo alkūnėmis atsirėmusi į baro paviršių, pagavusi barmeno žvilgsnį nežymiai šyptelėjo.
- Burbono prašyčiau! - kiek garsiau šūktelėjo.

Niklausui visi miesto barai buvo puikiai pažįstami, o barmenai labai puikiai jį prisiminė. Na, galima sakyti, kad šis hibridas baruose bent jau kol kas elgėsi kultūringai ir jokių įspūdingų dramų nesukėlė. Vis tik baras jam buvo gana šventa vieta, kur galėjo pabėgti ne tik nuo savų problemų, bet ir pasislėpti nuo kitų.
Šianddienos proga, kai jam buvo laisva diena, o tiksliau kiek ramesnė diena mieste, kai, regis, niekas nieko nežudė ir niekam nekeršyjo, o ir pats Nikas nebuvo labai suerzintas, šis nusprendė užsukti į barą ir išgerti kelias taureles burbono. Pasirinkęs barą šalia namų greitu žingsniu atžingsniavo ir be jokių įmantrybių priejęs prie baro atsisėdo ant laisvos kedės. Jį pamatęs barmenas jam linktelėjo galvą, galbūt net šyptelėjo, o Nikas atsakė tuo pačiu, taip lyg pasakydamas, kad šiandien gers tą patį kaip visada. Kasdieniam vartojimui jis rinkosi burboną arba viski, kiek rečiau visus kitus gėrimus. Šiame bare burbonas buvo vienas iš geresnių. Na, ši vieta nebuvo pigi knaipa kur rinkosi vietos girtuokliai ir kur galėjai įsigyti Monikutės naktų.
Nikas per daug į šalis nesidairė, mat šiandien jam visiškai niekas nerūpėjo, tačiau laukdamas užsakymo suprato, kad prisėdo prie kažkokios nematytos blondinės. Ak tie turistai... Šiame miestelyje jie buvo visur...
- Ir įpilk merginai to paties kaip ir man. Mano sąskaita, - kiek garsiau šūktelėjo barmenui, kuris dabar kaip tik pilstė burboną. Reikia pasakyti, kad hibridui patiko viską kontroliuoti, toks jis jau buvo, o tai, kad jis užsakė burbono merginai tai tik patvirtino. Beto šis gestas buvo gera pradžia nuobodžiam pokalbiui ir jam visai nerūpėjo, kad mergina čia galbūt atėjo išgerti tik stiklinės sulčių. Pažvelgęs į merginą įvertino jo fenotipą taip maždaug nuspręsdamas kas ji ir ko čia atsivilko.
- Spėju, Naujasis Orleanas yra ta vieta, kur ilgai neužsibūsi, - paimdamas savo taurę kilstelėjo ją ir netrukus godžiai išgėrė pirmą gurkšnį.

Valerie akimis sekė barmeną, vėliau žvilgsnis užkliuvo už įvairiausių butelių sklindinų alkoholio pavadinimų ir Val mintyse šyptelėjo įsivaizduodama save visiškai nusigėrusią. Gyvendama jau daugiau nei šimtą metų Valerie taip niekada ir nebuvo to dariusi, visuomet Lilė turėjo jiems kitų planų, o galiausiai linksmybės baigdavosi kraujo puotomis, ne alkoholio kupinais vakarėliais, o kur dar ilgas šimtmetis praleistas pačiame tikriausiame pragara kaip, kad Valerie dažnai sakydavo ir štai eretikų beveik nebeliko, šeima ėmė byrėti ir visi pasuko savais keliais, tad šviesiaplaukė nežinojo kodėl būtent Naujasis Orleanas patraukė josios dėmesį ir kodėl būtent norėjo keliautį į Meksiką. Galbūt ištiesų nesvarbu kur ji buvo, bet ten nebus Stefano ir nors širdgela ir kankino bei graužė josios sielą it įkyrus kirminas obuolį, Valerie negalėjo nepastebėt, jog kažkas nustelbė josios užsakymą užsakydamas jai burbono. Pasukusi galvelę į šalia sedėjusi vyrą maloniai šyptelėjo. Nebuvo itin susireikšminusi persona, tad kilstelėjusi antakius nežymiai pravėrė lūpas norėdama kažką pasakyt, bet akimirką sudvejojo.
- Ačiū. - galiausiai trumpai išspaudė. Dažniausiai Val nestokodavo iškalbos, bet regis šįkart pusiau vampyrei pusiau raganaitei pritrūko žodžių kišenėje. Išgirdusi klausimą Tulle gūžtelėjo smulkiais petukais. - Tikriausiai atrodau visiška prašalaitė. Ne itin sekasi pritapt šiame mieste, tad taip - tai tik laikina stotelė.
Kiek įdėmiau nužvelgusi Klaus po akimirkos jau ištiesė rankutė dailiai nusišypsodama.
- Aš Valerie, - regis viskas rutuliojusi neįpareigojančio pokalbio linkme, tad nepamiršdama gerų manierų nusprendė prisistatyt. Gavusi burbono priglaudė stiklą prie lūpų akimirką sudvejodama ir gurkštelėjusi nemenką gurkšniuką šiek tiek atsilošė ir užmerkė akis. - Mmmm...regis man to ir reikėjo.
Tyliai sumurmėjo.