.

Išėjęs iš Grilio ir palikęs ten Karolina Stefanas patraukė link miškelio pasižmonėti ir kokių nors dar augų paieškoti.Visgi dabartiniam Stefanui kraujo ir linksmybių tikrai nebuvo gana, jam patiko kankinti ir gerti dar gyvų žmonių kraują, tikras smagumėlis.Žinoma žinojo, kad ankščiau ar vėliau jam kas nors sugrąžins visus jausmus ir žmogiškumą, tai gali būt ir Leksė ir jo mama jauniklės kūne ir kogero net Elena, nes ji visada Stefanui norėjo tik gero.Na taip kogero jo smagios dienos greit baigsis, bet kol tai nesibaigė ir jis nepradėjo savęs graužti ir lieti ašaras dėl šimtų pražudytų žmonių pasismagins su dar keliais žmogeliais.Eidamas miško takeliu sau kuo ramiausiai švilpavo,bet netrukus pamatęs kažkokią merginą sustojo ir priėjęs prie jos maloniai pasisveikino, o tada tik mirktelėjęs jai akutes kibo į kaklą, taip godžiai gerdamas jos kraują,pasjutęs,kad šioji nebegyvą numetė jos kūną paspirdamas kažkur į krūmus, kad niekas nepamatytų,o tada nusivalęs lūpas kiek apsidairė toliau tykodamas aukų.Labai tikėjosi, kad čia nesutiks kokios Leksės, kuri jį tikrai ir vėl bandys sugrąžinti, kaip ta nekartą darė arba Elenos Gilbert, jam dabar tikrai nereikėjo kvailų ir sentimentalių kalbų ir pamokslų, beto ji irgi galėjo jį bandyti sugrąžinti, tačiau jis to nenorėjo.

Elena atžingsniavo čia norėdama pakvėpuoti grynu oru ir nukreipti mintis nuo tarp jų su Deimonu vykstančių dramų. Beprotiškai norėjo susigrąžinti savo vaikiną ir, jog viskas būtų kaip ankščiau, tačiau jis pats stūmė merginą nuo savęs ir Elenai jau buvo pabodę su visu tuo tvarkytis. Tačiau tuo pat metu ji vis dar negalėjo ir nenorėjo paleisti Deimono, net jei buvo pradėjusi save tikinti, jog taip bus geriau.
Tačiau netrukus mergina išgirdo kiek keistą garsą ir įsiklausiusi išpūtė akis. Kažkas kažką užpuolė, buvo labai akivaizdu. Spartesniais žingsniais Elena pasileido bėgti link įvykio vietos, tačiau tai, ką ji ten pamatė, pribloškė tamsiaplaukę.
- Stefanai..? - sutrikusi paklausė ši stebėdama kaip jis valosi kruvinas lūpas. Nebuvo tikra ar jis ką nors nužudė ar tik atsigėrė ir užkalbėjo leisdamas tam žmogui pabėgti, tačiau vis tiek buvo keista matyti jį geriantį kažkieno kraują, ypač kai įsiklausiusi žinojo, jog tai buvo žmogus, o ne voverė. - Ką čia darai? - nepatikliai nužvelgusi Salvatorę paklausė Gilbert ir atsitraukė per kelis žingsnius. Stefanas jai atrodė kažkoks ne toks. Kažkas buvo ne taip.

Vaikščiodamas takeliu vaikinas netikėjai ir vėl užmatė porelę ir žinoma jau ruošėsi lėkti prie jų, bet netikėtai prieš jį išdygo Elena, tai šis kiek prisimerkęs nužiūrėjo ją, o tada tik kilstelėjo abu lūpų kampučius, taip velniškai nusišypsodamas.
-Linksmybių gadintoja Elena Gilbert ir kodėl tu visada atsirandi taip nelaiku ir ne vietoj, m?-kilstelėjo antakius vis dar taip velniškai besišypsodamas.Elena buvo teisi Stefanas buvo visai netoks, jis dabar buvo tikrai pasikeitęs, o jį pakeitė Karolinos  nesąmonių pridarymas, juk  jis tik dėl jos neteko  atminies, o vėliau kai viskas sugrįžo, žinoma kartu grįžo ir jo  riperio pusė, bet Stefanas išjungė iš žmogiškumą bei betkokias emocijas ir jam  dabar išties geriau gyventi.
-Kaip matai smagiai leidžiu laiką, o tu viską gadini,-kiek pavartęs akutes nulydėjo tą porą,kuri jau buvo tolokai ir vėl pažvelgė į Eleną.Finally nepasisekė jam ir vėl pasimaitinti.

Sulaukusi tokio netikėto Stefano atsakymo, Elena išpūtė akis. Kas su juo buvo negerai? Kodėl Stefanas taip su ja kalbėjo? Netrukus Gilbert suvokė atsakymą į savo pačios užduotis klausimus ir išpūtė akis negalėdama patikėti, jog tai tiesa. Nejaugi Stefanas išjungė emocijas? Bet... kodėl?
- Stefanai, ką tu kalbi...? - sutrikusi paklausė ši, vis dar laikydamasi atsargaus atstumo nuo vampyro, kuris dabar atrodė be galo įtartinas ir nenuspėjamas. Žinoma, kad Elena puikiai žinojo ką reiškia emocijų išjungimas, tačiau nė nenumanė kodėl Stefanas galėjo taip padaryti ir šitaip pasielgti su jais visais. Deimonas grįžo, ji grįžo, viskas buvo taip gerai, bet jis nusprendė atsikratyti visko.. Gilbert netgi pajautė Stefanui pyktį už tai, kad jis taip pasielgė. -Tu ne toks, Stefanai... - tarė mergina vis dar kiek suraukusi antakius ir atidžiai stebėdama Salvatorę bei pasiruošusi ginti nekaltus žmones, jeigu jis dar sugalvos ką nors užpulti. Tamsiaplaukė netgi susimąstė, jog galbūt dabar vertėtų skambinti Deimonui, tačiau nusprendė palaukt, gal Stefanas dar jos paklausys? Gal tai koks nors juokelis?

Išgirdęs Elenos klausimą Stefanas kiek primerkė akutes.Taip taip ji Elena Gilbert, ta kuri nesustoja,kol kitų iš bėdos neištraukia, bet ji savo kalbomis tikrai neprivers jo pasikeisti, juk dabar taip gera .Jis dabar tiesiog mėgaujasi gyvenimu, kuris dabar yra daug geresnis bent jau kolkas.
-Elena baik kalbėti, tu niekada nieko protingo nepasakai, o tik kalbi ir kalbi, kaip tau nenusibosta?,-kilstelėjęs antakius vis dar išsišiepęs ją stebėjo.Taip dabar  sentimentalusis ir gerasis Stefanijaus tikrai taip su ja nekalbėtų, nes jis ją vienaip ar kitaip  mylėjo, kaip draugę, bet dabartinis tai tikra elgsis kitaip.
-O koks aš,Elena?Sentinemtalusis, gerasis ir visus gelbėjantis, Stefanas?-klustelėjo kiek prisimerkęs. Na jau ne toks jis nebus, na jei  tik kas nors nesugalvos jo sugrąžinti, tada jau šaukštai po piet.
-Dėl šito gali padėkoti savo draugei Karolinai, ji susidėjo su kažkokia ragana, kuri man ištrynė atmintį, o  vėliau mirė ir viskas grįžo, žinok gerą tokiu būti,-besišysodamas tarė.Žinoma dabar buvo dėkingas Karolinai, bet vėlgi pyko ant Elenos, kad ši  taip kabinėjasi prie jo.

Elena suraukė antakius. Klausantis Stefano merginai darėsi silpna, nes buvo sunku patikėti, jog jis iš tiesų tai padarė ir išjungė savo emocijas. Jai nepatikdavo kaip Salvatore virsdavo tokiu bejausmiu ir į nieką nekreipiančiu dėmesio padaru, juk tuomet jis tapdavo monstru, kuris žudydavo viską kas pasipainiodavo jo kelyje. Kaip ir šį kartą. Netrukus Elena užuodė keistą kvapą ir vampyrišku greičiu atsiradusi prie krūmų, pamatė juose gulintį jaunos, gražios merginos lavoną. Gilbert net išsižiojo prisidengdama burną ranka. Turbūt to ir reikėjo tikėtis, tačiau ji nenorėjo pripažinti, jog Stefanas nebe tas pats žmogus, kurį ji buvo sutikusi dar prieš kelias savaites kai prisikėlė iš numirusiųjų.
- Taip, Stefanai, tu būtent toks. Ir tu patikai visiems toks, koks esi. Kodėl tu tai padarei? - vis dar nesuprasdama, pykčio ir nevilties pilnu žvilgsniu, Elena pažvelgė į Salvatorę galvodama kaip reikėtų jį sugrąžinti atgal. Galbūt susirasti Karoliną? Tačiau netrukus išgirdusi kitus jo žodžius, Gilbert suprato, jog tai niekaip nepadės.
- Stefanai, tu nežudai žmonių... Tu esi gerasis Salvatore, pameni? - švelniu balsu paklausė mergina, tačiau vis dar stovėjo toliau nuo neprognozuojamo vampyro, kuris šiuo metu galėjo pulti netgi ją pačią, norėdamas patraukti iš savo kelio.

Stefanas klausėsi jos žodžių ir kalbų, kurios jį dabar baisiai erzino.Na taip to ir reikėjo tikėtis iš sentimentaliosios Elenos, kuri visada tik ir bando gelbėti kitus.Bet jam to nereikėjo, jis pats gali gyventi ir mėgautis tokiu gyvenimu, kokio seniai troško.
-Nes Elena, tai yra labai geras dalykas, man tai patinka ir išvis gal eik pamokslauti kam nors kitam, kad ir savo broliui arba Deimonui,-pavartęs akutes galiausiai staigiu judesiu patraukė Elena sau iš kelio taip ją parversdamas ir galiausiai atsidūrė šalia kažkokios porelės taip pastodamas jai kelią, iššiepęs iltis vaikinas puolė vieną po kito, taip įsisiurbdamas į jų kaklus, o paskui nutraukdamas jiems galvas.Taip vaizdelis turėjo būti geras.
-Žudau,Elena ir tu nieko nepakeisi,- išsišiepęs tarė nusivalydamas kruvinas lūpas ir numesdamas tas galvas kažkur į krūmus.Jam nerūpėjo ką dabar Elena pagalvos, juk jis neturi emocijų.

Elena nė nespėjo sureaguot, kai netrukus buvo pargriauta ant žemės. Vos pakėlusi galvą, ši ruošėsi stabdyti Stefaną, tačiau buvo per vėlu, plėšrūnas buvo per greitas ir atsigėręs kraujo jau spėjo nutraukti nekaltiems žmonėms galvas. Elena suspaudė kumščius ir pilnu pykčio žvilgsniu nužvelgė Stefaną. Nors žinojo, kad kažkur giliai viduje buvo tas Salvatore, kurį ji mylėjo ir iš esmės myli iki šiol, tik nebe taip, kaip kadaise, Elena nebegalėjo nieko nedaryti. Ji privalėjo sustabdyti Stefaną, kol jis neatėmė dar daugiau nekaltų gyvybių.
- Stefanai, liaukis.. - pakildama nuo žemės ištarė mergina atidžiai stebėdama vampyrą, kuris vis dar buvo neprognozuojamas ir tai darėsi vis labiau akivaizdu. - Ne tokį tave kadaise pamilau, Stefanai. Ne tokį tave pamilo Karolina. Tu visiems mums rūpi, maldauju, sugrįžk.. - sumurmėjo mergina švelniu balsu, vis dar bandydama susigrąžinti gerąjį Stefaną, tačiau suprato, jog elgiasi per daug švelniai ir reikės imtis kiek griežtesnių priemonių. - Tu buvai mano didvyris, mano gelbėtojas. Pakeitei visą mano gyvenimą, Stefanai. Maldauju prisimink tai, koks buvai.. - vis dar kalbėjo Gilbert, tačiau tai buvo paskutinis jos kantrybės lašas. Jeigu Salvatore padarys dar ką nors, Elena nebebus tokia gera. Daugiau nebe.

Stefanas klausydamasis Elenos žodžių vis vartė akutes, jį nuo jos tokių santimentalių kalbų išties jau pykino.Kiek galima?Jam nusibodo būti geručiu, visus visada gelbėjančiu  kvailiu, kuris dar ir kvailio vietoje amžinai lieka.
-Žinai ,Elena, ironija, bet tu mane palikai pasirinkusi mano brolį,tas mane baisiai įskaudino, taip  Karolina mane myli, bet aš ją tik skaudinu, tad kam manęs reikia,o ypač tau?,-kilstelėj antakius stebėdamas Eleną ir priartėdamas prie jo vos per milimetrą, ech artumas jį ir dabar žudė iš vidaus.
-Elena nereikia man pamokslauti ir bandyti ką nors pakeisti, nes tu tikrai nieko nepakeisi,-palietęs jos skruostuką ištarė, o tada patraukęs ranką vėl apsidairė,bet išgirdęs Elenos žodžius net žagtelėjo bei pasisuko į ją
-Dydvyris?Globėjas?Tu bent girdi ką šneki?Tu mane palikai dėl  suknisto Deimono tau to dar negana!?-surėkė kone jai į veidą, o tada kiek atsiduso supratęs, kad Elenai gali ir pavykti, jei ji taip jį provokuos jis tikrai išsilies ir atgaus viską ką prarado.
-Verčiau to nedarytum,-prisimerkęs tarė, o tada  įsmeigė į Elena tokį nieko gero nežadantį žvilgsnį.

Klausydama Stefano, Elena netrukus pajautė viltį. Jis rėkė ir niršo, tačiau net jei tai ir nebuvo geras dalykas, šiuo metu tai buvo viskas, ko jai reikėjo, jog ši suprastų, kad dar gali sugrąžinti Stefaną. Juk pyktis taipogi buvo emocija, pati taip pat sugrįžo užsikabinusi už neapykantos Katerinai kai kadaise išjungė savo jausmus. Supratusi, kad dar gali pavykti, mergina giliai įkvėpė nusprendusi toliau kalbėti iš širdies viską, ką galvojo.
- Juk žinai kaip gailiuosi, kad įskaudinau tave.. tačiau aš vis dar myliu tave, Stefanai, ir žinau, kad man jauti tą patį, - sumurmėjo Elena spoksodama į Salvatorės akis. Žinoma, kad tai nebuvo tokie patys jausmai kaip kadaise, kai jie buvo pora, tačiau visgi teko pripažinti, jog Stefaną ji mylės visada, juk jis buvo jos epinė meilė. - Prisimink ką pajautei kai mudu susitikome mokyklos koridoriuje. Prisimink kaip galėjai padaryti dėl manęs bet ką, net paaukoti savo gyvybę, prisimink tuos jausmus.. - toliau švelniu balsu kalbėjo Gilbert, o tuomet suėmė Stefaną už skruostų bei atsuko į save.
- Grąžink man tą patį Stefaną, kuri kadaise mylėjau. Negali taip elgtis su žmonėmis.. Aš tau padėsiu viską ištverti, - sumurmėjo mergina spoksodama tiesiai Salvatorei į akutes ir mintyse melsdama, jog pavyktų. Net pati neprisiminė kada buvo taip nuoširdžiai kalbėjusi, tačiau privalėjo padaryti viską, ypač, kai pamatė, jog dar gali pavykti.

Taip gal  įniršis ir  ta parodyta emocija buvo  geras dalykas, tačiau tai buvo tik  akimirkos silpnumas ir tiek. Stefanas neketino pasiduoti  Elenos kalboms apie praeitį ir apie  visą tą gyvenimo dalį, kai šie susipažino, jis pamilo ją, vėliau ir ji jį pamilo.Ech sentimentalios kalbos tikrai ne jam, kažkaip ir nuobodu jam su Elena čia kalbėtis pasidarė.
-Elena tu manai mane tai paveiks?Visos tavo kalbos, visos tavo meilės man, manai tau pavyks?,-kilstelėjo antakius  žiūrėdama į ją tokiu pašaipiu žvilgsniu.Taip Elena visada buvo baisiai užsispyrusi, tačiau ir Stefanas panašus buvo, tad tikrai negalėjo leistis, kad Elena jį vėl sugrąžintų.
-Jei tu ar kas nors kitas bandys mane sugrąžinti,patikėk aš tapsiu  tavo ir visų kitų baisiausiu košmaru, tad nustok,- labai rimtai kalbėdamas tarė, o tada dar kart palietęs jos skruostuką kiek apsidairė ir deja jam teko nusileisti ant žemės, nes  takeliu nebepraėjo nė vienas žmogus.

Kad ir ką kalbėjo Stefanas, Elena tik papurtė galvą nė nemanydama sustoti ir palikti jo ramybėje. Tai nebūtų buvusi ji, ji nepabėga nuo savo problemų.
- Ne, Stefanai, - šį kartą garsiai ištarė Gilbert ir vėl suėmė Salvatorę už skruostų bei atsuko į save. Nors ir žinojo, kad labai rizikuoja jį taip provokuodama ir bandydama sugrąžint, ji nusprendė nepasiduot. Negalėjo pasiduot, tik ne dėl šito žmogaus. - Tu visada dėl manęs kovojai, šį kartą nepasiduosiu ir aš, kol nebūsi toks, koks ankščiau.. - švelniu balsu ištarė mergina spoksodama tiesiai Stefanui į akis. Tos akys, kurios kadaise buvo pilnos gėrio ir meilės, dabar žiūrėjo į ją tuščiu žvilgsniu. Tačiau ji dar matė tą senąjį Stefaną kažkur giliai giliai jo viduje ir žinojo, jog reikia daug pastangų, jog jį sugrąžintų. Bet Elena jau pamatė viltį. Ir užsikabino už jos.
- Suprantu, kad pyksti ant Karolinos, tačiau neprivalai dėl to išjungti žmogiškumo, - vis dar nesuprasdama kas ten per reikalas vyko tarp jų ir Esteros ištarė Elena, tačiau jai ir nereikėjo visko žinot. Tiesiog privalėjo įrodyti Stefanui, jog jam bus geriau susigrąžinus jausmus, net jei kurį laiką ir slėgs kaltės jausmas.
- Žinau, kad tau nerūpi, bet vardan to ką mudu turėjom, maldauju Stefanai, sugrįžk. Tu negali žudyti žmonių, - įsakmiu tonu ištarė Elena vis dar nepaleisdama Salvatorės ir bandydama jį įtikinti. Žinojo, kad žaidžia su ugnimi, tačiau negalėjo pasiduoti, dar ne dabar.

Išgirdęs jos griežta ir negiamą atsakymą Stefanas kiek prisimerkė ir jau norėjo vožti Elenai, bet visa laimė susilaikė, nes tikrai nenorėjo jos sužaloti.Visgi žmogiškoji ir geroji jo pusė liepė jam liautis ir baigti viską, bet jis jos neklausė ir toliau darė savo .Klausė tik savo blogosios pusės be žmogiškumo.
-Elena tu tokia naivi..Aš žinau, kad tu nepasiduosi, žinau, kad bandysi mane sugrąžinti, bet tau tikrai nepavyks,nes aš tiesiog dingsiu tau iš akirčio,-išsišiepęs tarė ir jau norėjo nešti kudašiu iš čia, pakol nepajuto skausmo tiek galvoje tiek visame kūne, rodėsi, kad į visą kūną susminga koks tūkstantis adatų.Ech pamanė, kad tai ir vėl kokios raganos darbas, tad kiek piktai pažiūrėjęs į Elena suklupo ant žemės ir susiėmė už galvos, nes šią baisiai skaudėjo,o tada visgi pasidavė ir užsimerkęs netrukus ir vėl atsimerkė bei netrukus prarado sąmonę, taip nugriūdamas vidurį takelio.Nė pats nesuprato kas per nesąmonė jam katik nutiko. Bet turbūt tai buvo geras dalykas.

Elena jau žiojosi kažką sakyti, tačiau netrukus Stefanas parkrito viduryje takelio ir mergina išpūtė akis nesuprasdama kas ką tik įvyko.
- Stefanai! - sušuko tamsiaplaukė ir bėgte prilėkė prie vaikino bei pritūpusi prie jo švelniai papurtė vampyrą, kuris dabar buvo  be sąmonės. Niekaip nesuprato kas per velnias čia nutiko, todėl netrukus apsidairė lyg bandydama pamatyti ką nors, kas tai padarė Salvatore, tačiau nė raganos, nė kokio medžiotojo aplink nebuvo. Visiškai nieko. Dar labiau sutrikusi Gilbert vėl sugrįžo ties Stefanu ir dar šiek tiek jį papurtė. - Atsibusk, Stefanai.. - sumurmėjo ši, o tuomet pridėjusi delną jam prie veido paplekšnojo. Nebežinodama ko daugiau imtis, kad Salvatore prabustų, Elena atsiduso ir atsisėdo šalia jo tikėdamasi, jog netrukus jis pats atgaus sąmonę. Nors ir nenumanė kas po galais čia nutiko, labai tikėjosi, jog jam prabudus nebus dar blogiau.