Kurį laiką mergina taip ir pragulėjo be sąmonės, o tada jos smegeninėje kažkas įvyko ir ji atsigavo visiškai nieko neatsimindama, kiek apsidairė, o tada išpūtus akutes pažvelgė į Stefaną ir tik dar labiau sutriko.-Kas jūs toks,?- kilstelėjus antakius paklausė išties visa sutrikusi. Tikrai šioji neatsiminė nieko , nei kas vyko prieš tai ant tilto, nesi kas Stefanijus jai yra, nei ką šioji čia veikia.

Leksei prabudus, Stefanas jau norėjo šiek tiek atsitraukt, nes privalėjo apsidraust, kol šiai vėl nešovė į galvą kažkas keisto ir beprotiško, tačiau išgirdęs jos klausimą, vaikinas bent kelias sekundes tikrai sėdėjo be žado. Netrukus vampyras tik nusijuokė ir kumštelėjo Leksei į pašonę. -Na, nežinau ką čia per spektaklį sugalvojai, bet balandžio pirmoji jau senai praėjus, be to, tokiam juokeliui galėjai bent jau manęs nežaloti,-kikendamas ištarė vampyras numanydamas, jog Leksė pajuokavo ir bandė jį išdurti. Juk ji mėgo tokius dalykus.

Leksė vis dar sedėjo ir buvo išties begalo sutrikusi, išgirdusi Stefanijaus žodžius mergina išvis pasimetė, -Nesuprantu apie ką jūs kalbate ir išvis ką aš čia veikiu,?-kilstelėjo antakius ir vos ne vos atsistojo .O galvelė tai nežmoniškai svaigo ir šiaip joje buvo tikra painiava .-Kas tu toks ,?- dar kart pažiūrėjo į Stefaniju bandydama prisiminti kas anas toks yra , bet deja sekėsi sunkokai.

Leksei ir toliau apsimetinėjant (na bent Stefanas taip manė), vaikinas sėdėjo ir spoksojo į ją dar labiau sutrikęs nei prieš tai. Dabar Salvatorės veide nebuvo matyti nė šypsenos, nes Leksė jau ėmė elgtis keistai. -Na gerai, pajuokavom ir užteks, Lekse, liaukis, rimtai,-sutrikęs ištarė vampyras ir nežymiai primerkė akis. Na, come on, juk situacija tikrai atrodė keistai: Leksė rašo jam neaiškias žinutes, atėjusi elgiasi kaip beprotė, o vėliau krenta be sąmonės ir prabudusi nieko neatsimena. Tai Stefanui skambėjo lyg iš kokios muilo operos, todėl jis netikėjo nė vienu šios žodžiu. Be to, jis juk tiksliai neprisiminė kad su Lekse Naujajame Orleane buvo kažkas labai negerai, todėl nė nenumanė dėl ko ji nualpo ir kas čia įvyko. -Galbūt parvesti tave namo?-sutrikęs paklausė Stefanas ir kilstelėjo antakį. Gal draugė tiesiog prastai pasijautė? Na, juk niekas nealpsta be reikalo.

Leksei žinoma gal ir buvo stogelis pavažiavęs, bet ne ant tiek, kad šioji va taip nieko neatsimintų .Na gerai pripažinkim ji tikrai buvo beprotė, elgėsi labai jau baisiai kai susitiko su Stefanu .Kiek kilstelėjus antakius ir išvis nieko nesupratus ką jis čia kalba ir iš kur ją pažįsta galiausiai kiek prisimerkė, o tada galvelėje ir vėl kažkas įvyko ir ji vėl stebuklingu būdų viską atsiminė ir sugrįžo jos pikdžiugiška šypsenėlė,- Patikėjai? Koks tu naivus, Stefanai. Turbūt tau taip pat meluoja ir kiti,?-kilstelėjo antakius besišypsodama -Hm..leisk pagalvoti pavyzdžiu Karolina,- spragtelėjusi pirštais tarė ir vėl nusišypsojo.Taip šioji išvis dabar buvo kažkokia keista ir tai tik įrodė, kad su galvele jai vis dar kažkas negerai. Galbūt, tai kažkoks Davinos burto šalutinis poveikis? Nors kas ten žino.

Vieną sekundę Stefanas jau iš tikrųjų buvo patikėjęs, kad Leksė galbūt viską pamiršo. Gal ji tikrai prastai jautėsi ir turėjo kokių nors rimtų problemų po savo keisto prisikėlimo? Tačiau netrukus ir vėl pasigirdo keista, piktdžiugiška šypsena ir Stefanas suraukė antakius. -Nesupyk, Lekse, nors tu ir esi mano geriausia draugė ir labai tave myliu, tačiau kažkas su tavim ne taip,-gal net kiek išsigandęs ištarė Stefanas ir pakilo nuo žemės žengdamas kelis žingsnius atgal nuo vampyrės. Ji buvo įtartina, elgėsi keistai ir nenuspėjamai, apskritai atrodė lyg ją būtų užvaldęs koks demonas ar panašiai. Na, kitaip nepaaiškinsi jos tokio nesuprantamo elgesio. -Ir kodėl Karolina man turėtų ką nors meluoti?-kilstelėjo antakius nė nenumanydamas apie ką kalba Leksė. Nors.. kažin ar šį padarą kuris buvo prie jo šis galėjo pavadinti savo geriausia drauge Lekse.

Na taip Leksei kažkas išties buvo negerai ir ji tą kuo puikiausiai suprato, bet sužinoti kas jai dabar darėsi ir kas ją apsėdo ji tiesiog nenorėjo .Kam gilintis į tai kas Leksei neįdomu? Juk jeigu pripažins faktą, kad jai varžteliai atsisuko, Stefanas ir vėl mėgins jai padėti, o ji to nebenori. Kiek atsiduso išgirdusi Stefanijaus žodžius ir primerkė akutes - Aš ne beprotė, aš kuo puikiausiai mąstau ir man viskas gerai ,- besišypsodama tarė, o tada šypsena dingo ir veide vėl atsirado kažkoks beribis draugiškumas ir neaiškus liudesys ir šįkart ji neapsimetė. Ko gero diagnozė aiški - asmenybės susidvejinimas. -Na nežinau..kodėl, bet nemanau, kad ji su tavim nelabai atvira, -gužtelėjus petukais mergina pažvelgė į Stefaną ir tada galiausiai apsidairė.

Stefanas nusprendė elgtis atsargiai. Nenorėjo Leksės per daug įsiutinti, nes nežinojo, ką ji pajėgi padaryti, tačiau žinojo, kad negali nedaryti nieko, net jei toks jo draugės elgesys ir siutino jį. -Lekse.. manau tau reikia pagalbos..-sumurmėjo vaikinas netrukus prisiminęs žinutes, kurias rašė Davinai, juk ten taipogi rašė, kad su Lekse kažkas negerai. Galbūt ir prieš jam prarandant atmintį vyko tas pats? -Leisk man tau padėti, vėl vykime pas Daviną. Ką manai?-draugiškai nusišypsojo Stefanas kalbėdamas labai atsargiai ir atidžiai stebėdamas Leksę.

-Man jos nereikia, supranti nereikia,?-kilstelėjo antakius, o tada kiek susiraukė išgirdusi apie Daviną .Na taip toji raganaitė  pridirbo jai turbūt  visa tai, bet ji dabar jos matyti nenorėjo, juk ji iš dalies  ir yra kalta dėl josios tokios būklės ir šiaip ji juk ją uždarė tame kambaryje, kuriame Leksė praleido tiek laiko ir dar  vos nesudegė padegusi namus.-Pas Daviną? Ne ne  aš pas ją nevyksiu ir įtariu, kad ir yra kalta dėlto, kad aš  kambaryje buvau įkalinta kone  dvi savaite ,-suraukė antakius prisiminus visa tai ir papurtė galvele. Leksė jei atvirai net nežinojo ar nori  kokios pagalbos  ar nenori.- Beto ar tau rūpi? Juk tu mane palikai likimo valioje, tau net nerūpėjo, kad aš  sudegti galėjai..ir žinoma turbūt nebūtų rūpėje..,-nutęsė, o tada pavarčiusi akutes  atsisėdo ant turėklų.

-Lekse, bet aš manau, kad tau jos reikia. Gal tu to ir nesupranti, tačiau su tavim kažkas tikrai ne taip, patikėk manim, aš tavo geriausias draugas ir noriu tik gero..-sumurmėjo Stefanas spoksodamas tiesiai į Leksę, tačiau vis dar laikydamasis gana saugaus atstumo, nes vis dar nenumanė, ką šioji gali padaryti. -Žinoma, kad man rūpi. Kad ir ką dariau tuo metu, kurio nepamenu, aš vėl senasis Stefanas ir noriu tau padėti nuoširdžiai. Maldauju, leisk man tai padaryti..-atsiduso vaikinas spoksodamas į geriausią draugę labai jau susirūpinusiu žvilgsniu. Nenumanė kas jai yra, nes neprisiminė pusės situacijos, tačiau tikėjosi, jog galės per naujo tai išsiaiškinti.

-Man nereikia jokios sumautos pagalbos!-surėkė Stefanijuj, o tada kiek susivirduliavo .Kažkaip pastarosiomis dienomis jai sunkiai sekėsi laikyti normalią orentacija.- Aha kurgi ne ..tik gero ,-nusivaipė išgirdusi jo žodžius, o tada ir vėl susvirduliavo ir galiausiai atsirėmė į tilto turėklus, kad būtų lengviau stovėti.-Na nežinau ..aš nenoriu pagalbos ir išvis nežinau kodėl, man tikrai kažkas negerai, bet aš daugiau nenoriu jokių raganiškų triukų ir bla bla, man jie nepatinka ,-papurčius galvele mergina apsisuko į pradėjo spoksoti į vandenį. Labai tikėjosi šioji, kad šis nepuls jos iš pasalų kaip nekartą darė, tas Leksei baisiai nepatiko. Atsidusus mergina vėl pasisuko ir pažvelgė į Stefaną.-Tiesiog pamiršk mane..pamiršk, kad kada nors turėjai tokia draugę, bus lengviau gyventi ,-linktelėjus tarė ir galiausiai priėjus prie Stefano pabučiavo jį ir vėl..o tada atsitraukė .-Supranti pamiršk tiesiog išbrauk iš savo gyvenimo aš neverta tavo tokio rūpesčio ir pagalbos,-kalbėjo, bet nelabai suvokė kodėl taip kalbėjo.

Stebėdamas kaip dažnai keičiasi Leksės nuotaikos, Stefanas dar kartą atsiduso. Na, ši situacija jam nebuvo nė kiek juokinga ir viskas Stefanui atrodė labai rimta. Juk pažinojo šią merginą beveik visą savo gyvenimą, tad tikrai suprato, kada Leksė buvo kaip nesava. Nors stebint jos elgesio permainas turbūt tai būtų galėjęs suprasti bet kas. -Nejaugi nori tokia likti?-kilstelėjo antakius vaikinas paklausdamas vienintelio ir labai konkretaus klausimo. Gal merginą ir erzino tai, jog Stefanas taip įkyriai siūlė jai savo pagalbą, bet juk nejaugi ji norėjo tai kentėti? Ypač kai net pati pripažino, kad su ja kažkas ne taip. -Kad ir ką tau padariau prieš tai, aš dar kartą atsiprašau, tačiau nenoriu palikti tavęs vienos, Lekse,-sumurmėjo vaikinas pasisukdamas į draugę bei prieidamas šiek tiek arčiau.

-Kokia, Stefanai?,-kilstelėjo antakius nelabai suprasdama ką jis turi omenyje, bet  ji apskritai šiomis dienomis  išvis nieko nesuprato ir  nesuvokė.-Galbūt tau būtų lengviau jei paliktum mane ir išvyktum? Kaip visai neseniai  buvai padaręs ,-linktelėjo galvele vis dar  atsirėmus  į  tilto turėklus .Šį kartą merginos  veide galėjai išvelgti baimę, nusivylimą ir visas kitas emocijas  viename. Tačiau staiga praėjo visas noras jam keršyti, visgi jis buvo vienintelis asmuo jos gyvenime, kuriam ji labai rūpėjo ir ji tai labai vertino.- Labai ačiū, kad tu šalia.. kad ir ką aš  kartais padarau, tu visada buvai mano  geriausias draugas, todėl čia  aš tavęs turėčiau atsiprašyti, kad taip pasielgiau, kai mes susitikom,-linktelėjo kalbėdama išties labai nuoširdžiai.-O tu neturi už ką atsiprašinėti, žinau, kad tu niekada taip su manim nepasielgtum ir  aš tuo tikiu ,-tai ištarusi mergina priėjo prie draugo  dar arčiau, kad juos skirtu   vos keli milimetrai.-Draugai?,-kilstelėjo antakius norėdama su juom susitaikyti ir  nebesipykti .Beto  kerštauti jinai nebenori, kažkaip praėjo visas noras, kai suvokė ką šioji  per  tokį  dalyką  praras-geriausia draugą, kurį tikrai mylėjo.

-Ne, aš niekur neišvyksiu, Lekse,-tvirtai ir užtikrintai tarė Stefanas, o tuomet pasirėmė į tilto turėklus ir pažvelgė kažkur į tolį. Nežinojo kaip gali padėti savo draugei, kai ji pati nenorėjo pagalbos, tačiau troško ką nors dėl jos padaryti. Visgi, kad ir dėl kokių priežasčių ji prieš tai ant jo siuto, Stefanas norėjo savo kaltę išpirkti. -Viskas gerai,-linktelėjo šis išgirdęs draugės atsiprašymą ir kažkodėl pasijautė ramiau. Turbūt suprato, jog Leksei bent jau kol kas viskas vėl gerai ir ši yra normalioji Leksė. Bet žinoma nebuvo tikras, kad viskas tuoj vėl nepasikeis. -Draugai,-linktelėjo ir suspaudęs lūpas pažvelgė į draugę vis dar mąstydamas kaip galėtų jai padėti šioje situacijoje, tačiau nelabai kas ir šovė Stefanui į galvą.

Galiausiai viską įsiaiškinusi  su Stefanu mergina lengviau atsiduso ir  pati  kiek apsidairiusi pažvelgė  į tolį -Žinai norėčiau  praleisti laiką kaip ankščiau, ką manai jei nueitume į  kokį biliardą ,?-kilstelėjo antakius šyptelėdama  ir galiausiai nesusilaikiusi apkabino draugą ,-Be to mes dar neišsiaiškinome  santykiu ..,-linktelėjo galvute kiek atsitraukusi ir menkai nusišypsodama. Taip dabar šioji ir vėl buvo normali ir tikrai nebenorėjo jokio keršto ar dar kokių  nesamonių daryti.