...

Tiesą pasakius, situacija paskutiniu metu nebuvo pati nuostabiausia, Parišas vis dar net neįsivaizdavo kas jis yra, viskas ką surišo tai, jog tai kažkas susiję su tokiais dalykais kaip banšės, atmetęs tą faktą, jog banšė skamba kaip moteriškas sutvėrimas ir taip, jog niekas dar nėra aišku, taigi tas faktas dar labiau jį vesdavo iš proto. Tiesiog nieko smagesnio nėra bijoti pačiam savęs, nuskriausti mylimus žmones ir nelabai tokius, taigi šiuo momentu jis pats save įstatė į pačią didžiausią bėdą kokioje galėjo būti. Dirbdamas vis dar policijoje, kur atmetus tai, jog visi matė ką jis padarė savo kalėjimo kamerai, kaip iš jos išėjo praskėtęs metalą plikomis rankomis ir visai netgi nežinodamas ką daro. Būtent todėl gavus iškvietimą būtent į ligoninę ir nusiuntus Parišą jis nei kiek nesipriešino ir netgi išvažiavo kaip galima greičiau. Dabar netgi nesuprasi kuo galima pasitikėti, o ką derėtų kaip galima greičiau siųsti į gerą vietą iš kurios mažai kam reiktų pareit.
Šis pasiekęs ligoninės pastatą pakėlė akis į viršų, tai yra į dangų, jis kaip visada paskutiniu metu toks tarsi prieš lietų, bet vis dar nelijo. Kad ir kaip atrodė, jog dangus plyš neatlaikęs ir per pora sekundžių viską paskandins. Parišas kiek laiko dar pastovėjo lauke visgi svarstydamas kas galėjo nutikti ligoninėje, bet pasitikinčiu žingsniu žengė link pastato tuo metu įeidamas vidun ir pastebėdamas kažkokias muštynes bei tuo pačiu pasitraukdamas kažkiek kai kažkoks vaikinukas skrido jo pusėn. Šis žinoma buvo vienas, o čia koridoriuje buvo ne mažiau nei penki vyrai. Šis gan greitai susitvarkė su tais vyrukais sustumdydamas į vietas, pabandydamas išsiaiškinti kas galiausiai nutiko, bet visi jie neatrodė taip tarsi viskas būtų žiauriai rimta, žinoma šis išrašęs kelias baudas kiek vyptelėjo. Štai kaip baigiasi žaidimai. Visgi, Džordanas nusprendė palikus šiuos idiotus eiti savais keliais sustoti prie registratūros ir žvelgti į viską kas čia vis dar dedasi.

Žemiški darbai niekuomet nežavėjo mistiškos prigimties merginos, mat ši visada įsivaizdavo save visiškai kitokiame amplua, tačiau štai, sėdėjo už registratūros stalo ir nervingai baksnojo tušinuko antgaliu į pustuštį bloknotą, kurį privalėjo užpildyti. Dar viena pažyma, kurią įskaityti galėjo nebent ją rašęs gydytojas... Vis tik, negalėjo skųstis, nes pati sutiko pavaduoti kolegę ir atidirbti už ją naktinę pamainą, mainais į laisvą dieną. Paskutiniu metu ligoninė svyravo tarp visiškos ramybės ir chaoso, nes arba pacientai užgriūdavo urmu, arba pasirodydavo nebent vienas kitas, besiskundžiantis lengvais negalavimais, sukeliančiais kasdieninį diskomfortą. Šiandien, bent kol kas, buvo visai rami naktis, dėl ko Felicija galėjo tik džiaugtis. Neturėjo nei jėgų, nei noro lakstyti paskui gydytojus ir asistuoti jiems. Pykti ant jos už tai nebuvo galima, kadangi mergina jau atidirbo visą dieną ir naktį ketino ištempti nebent su kavos pagalba.
Jos dėmesį gan greit patraukė šurmulys, atsiradęs netoli pagrindinio įėjimo. Pakilusi ant kojų ir persivėrusi per registratūros stalą, brunetė prisimerkė, stebėdama grupę besistumdančių žmogystų. Nusprendusi, kad tai nieko gero nežada, mergina jau siekė telefono, kad iškviestų policiją, bet... Čia akys užkliuvo už Džordano Parišo. Šerifo dešinioji ranka kaip visada atsirado ten, kur jo labiausiai reikėjo ir veikiausiai išsaugojo keletą kumpų nosių nuo atsinaujinusių lūžių. Menkai šyptelėjusi pati sau, Lehtonen susmigo atgal į savo kėdę ir vėl palinko virš pažymos, rašikliu vesdama palei rankraščio eilutę, mėgindama iššifruoti sunkiai įskaitomą tekstą. Pavarčiusi akis ir atsidususi, Felicija kone krūptelėjo, kai Parišas, ne per seniausiai stoviniavęs prie įėjimo, dabar stabtelėjo prie registratūros.
-Kuo galėčiau padėti? - mandagiai pasidomėjo, nors žvilgsnis ir atrodė kiek baimingas. Nutaisiusi paslaugią šypsenėlę, Felicija atsainiai nužvelgė Džordaną ir vėl žvilgsniu sustojo ties jo veidu, paslapčiomis tyrinėdama bruožus.

Parišas dažniausiai atsirasdavo ten kur jo reikdavo, bent jau kiek buvo galima suprasti iš jo gan dažnų pasirodymų. Ir išvis kai po to viso fiasko su bandymu sudeginti jį gyvą ir dėl pinigų, kurių negavo jis pasijuto kažkoks... bejėgis. Netgi jei taip neturėjo būti. Juk sužinojęs, kad esi kažkas, kažkas stipresnio nei paprasti žmonės, turėtum būti laimingas, žinoma jėga atneša atsakomybę ir panašiai, tačiau bijai jei tai kas esi nebus taip gerai, gražu ir niekas, netgi tu nesugebėsi išsilaikyti. Nebus galima susivaldyti ir per vieną akimirką sugrius viskas ką per ilgą savo gyvenimą sugebėjai sukurti. Tikriausiai Džordanas būtent to ir bijojo, bijojo viską prarasti, tai kas jam buvo svarbu. Tačiau atmetus visą tai jis galėjo jaustis gan laimingas, juk nieko su juo blogo nenutiko. O tai kas nutikdavo jis visai neprisimindavo. Bent jau iki kol jam nepasakė, taigi visai neblogai. Nors jis mato kažkokias haliucinacijas, viską ką darė laikė tiesiog sapnu.
Galiausiai atsidūrus ligoninėje, numalšinus tą tariamą sukilimą jis visai ramiai atsirėmė į registratūrą, akimis perbėgdamas per ten sėdinčią merginą. Išties ją buvo matęs tikrai ne vieną kartą, netgi jei nesilankydavo ligoninėje per daug dažnai, tuo pačiu nesirgdavo, jam nereikdavo eiti pas daktarus. Šio akys kelias sekundes bėgo jos dailiu veidu ir galiausiai šyptelėjo.
- Atėjau pasakyt, kad šiandien dailiai atrodai. – Kiek kreivai erzindamas šyptelėjo. Žinoma tikrai ne to atėjo, bet pasakyti tokius dalykus dailiai moteriai tikrai ne nuodėmė. O jam be proto norėjosi sužinoti kaip pasikeis ten sėdinčios merginos. – Nors dar būtų įdomu sužinoti ar nieko keisto nenutiko? Tiesiog gan įdomu sužinoti ar aplink viskas gerai, gali būt, jog teks daug dažniau čia pasisukioti. – Tarstelėjo norėdamas žinoti ar dažniau reiktų praeiti po šias vietas patikrinant situaciją.
Kalbant apie ligoninę tikrai buvo priverstas atsirasti prie jos, o kartais netgi viduje jeigu nebūtų iškviestas. Vykstantys dalykai išties sukrėtė ne vieną ir padarė įtakos žmonių gyvenimui. Jei toliau galima būtų išeiti iš proto, nekalbant apie silpnaprotystę. Galiausiai sugrįžęs į realų pasaulį ir supratęs, kad visą tą laiką nenuleido nuo merginos akių šis tik šyptelėjo susinerdamas rankas ir pasidėdamas jas ant priešais esančio stalelio, žinoma, kitoje pusėje laukdamas atsako iš priešais sėdinčios merginos.

Felicija taip pat mėgo atsidurti ten, kur jos tuo metu labiausiai reikėjo t.y. vietose, kur kažkas tik ką išleido paskutinį šilto oro gurkšnį, kuris, vos susidūręs su vėlyvo vakaro žvarba, pavirsdavo į nediduką garų debesėlį, savotiškai įkūnijantį sielą, tik ką ištrūkusią iš kūno, nebepajėgusio nešti užkrautą žemišką naštą. Kas keisčiausia, kad ilgą laiką mergina tiesiog nesuvokė, kokiu būdu sugebėdavo nusigauti į vietas, anksčiau ne tik neaplankytas, bet išvis nepažįstamas, tad belieka tik įsivaizduoti, kaip sumautai ji pasijusdavo, kai pagaliau nubusdavo iš transo būsenos ir prieš akis išvysdavo suglebusius kūnus ar, dar blogiau, priešais stoviniuojantį Parišą, kuris nekantriai mindžikavo vietoje ir spragsėjo pirštais, mėgindamas sugrąžinti paklydusias Lehtonen mintis atgal į kūną. Dar prieš spėjant pastebėti kitiems pareigūnams, Džordanas pasirūpindavo, jog Felicija dingtų ir nesukeltų įtarimų. Dievaži, jei ne tas vaikinas, ji jau seniausiai būtų milijoną kartų ištardyta ir įkalinta griežto rėžimo kolonijoje už daugybę žmogžudysčių, kurios tarpusavyje neturėjo nieko bendro, nebent tai, jog ten kas kartą pasirodydavo Lehtonen, neturėdama nei menkiausio supratimo, kas vyksta.
Parišo ištarti žodžiai privertė Feliciją lengvai nurausti, nors švelniai rusvos odos dėka tai pernelyg nekrito į akis. Bukai sulapsėjusi tankiomis blakstienomis, seselė suraukė nosį ir žaismingai vyptelėjo. Kad ir kokiu santūriu vaikinas dėjosi esąs, norėdamas, galėjo išmušti iš vėžių bet ką, tad ką kalbėti apie šią, visuomet lengvai išsiblaškiusią ir pasimetusią merginą, kiurksančią kitapus registratūros stalo.
-Vakarėjant į ligoninę atgabeno vieną jaunuolį. Visa jo nugara išvagota giliais įdrėskimais, bet, spėju, apie šitai žinojai dar prieš ateidamas čia. - atsakė ir trūktelėjo pečiais. Apie kiekvieną įtartiną atvejį teko pranešti policijai, tad nieko keisto, kad šis nebuvo išimtis. Be to, Lehtonen žinojo, jog šerifas dažnai palieka Džordaną areštinėje, plušėti prie ataskaitų ir bylų, todėl apie tokius dalykus sužinodavo vienas iš pirmųjų.
-Gali užsukti ir be priežasties. Naktimis čia dažniausiai nuobodu. - myktelėjo, vėl gūžtelėdama pečiais. Susivokusi, kaip dviprasmiškai galėjo ir veikiausiai nuskambėjo jos žodžiai, mergina suraukė antakius ir nudelbė žvilgsnį į pažymą, o po to vėl pakėlė akis į vaikiną, kuris jau rėmėsi į stalą it šunytis, prašantis kąsnelio iš lėkštės. O, kad Felicija būtų žinojusi, koks "šunytis" išties buvo Džordanas. Veikiausiai tikrai nesišypsotų kaip kvailelė ir nesigrumtų su noru ištiesti ranką bei pavelti jam plaukus.

Taip, kartais Parišas stengdavosi išgelbėti merginą iš tokių bjaurių situacijų kaip mirties radimas. Kitaip negalėjo būti, banšių gyvenimas ir tai kaip joms „sekdavosi“ lengvai rasti kūnus, kurie jau užgesę ir juos matyti, paplūdę krauju žmonės ir taip kaip jie miršta. Tai kraupus dalykas, regis paimant galvoti visą tai tiesiog blaiviu protu galima padaryti išvadas, jog kiekvienas galėtų tiesiog papulti į psichiatrinę ligoninę, kaip tai pasielgė Martin motina, niekas niekada nelinkėtų savo vaikui tokios lemties, bet galvojant apie saugumą. Džordanas tiesiog norėjo, kad viskas būtų taip kaip anksčiau, kai jis visai nieko nežinojo, o dabar beliko suprasti, kad ne viena Felicija nujaučia mirtį, jis atsiranda ten pat, jis išgąsdino ne tik savo pažįstamus, tačiau ir visus, kurie jau dabar dirbo policijoje. Viskas daug sudėtingiau nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. O tada viskas buvo paprasta, dirbai policijoje, ieškojai realių nusikaltėlių, o paskui jauteisi tarsi skęstum ir atsiradai naujam mieste, dėl to, jog čia taip pat buvo laisvų darbo vietų.
Sakydamas apie tai, jog mergina daili šis tikrai nemelavo, tiesą sakant daugelis merginų esančių visai netoli jo buvo tikrai dailios, ką jau kalbėti apie tai, kad ši mergina kiek jis matė buvo kažkiek labiau traukianti, tad nestoviniuotų ligoninėje ir jos neerzintų tokiomis kalbomis. Dar pridedant tai, jog jis niekada tokių dalykų nesakytų, o dabar visai laisvai kalbėjo apie tai stebėdamas kaip ši dailiai rausteli ir galiausiai nuleidžia akis žemyn. Mielas gestas. Tada gavęs atsakymą į savo klausimą apie keistenybes nežymiai linktelėjo. Apie tai jam teko girdėti. Kaip visada kažkokie dalykai, mirtys ar patys didžiausi sužalojimai, kurie iki to priveda. Beliko atsidusti. Jis dažniausiai užregistruodavo tokius dalykus, šis nebuvo išskirtinis. Kartais šerifas labai erzindavo neleisdamas jam imtis dalykų kas nepaliktų prie lapų šūsnio uždengiančio netgi galvą.
- Gal ir galiu užsukti naktimis, nors kai dirbu tai beveik neįmanoma. Tačiau vien tai, kad naktimis... Skamba beprotiškai viliojančiai, Felicija, bet gal kol kas pabandysiu susilaikyti, ne tik nuo replikų, bet ir tai apie ką pagalvojau. – Kas jau kas, bet Parišas irgi buvo vyras, todėl ir kažkodėl pirmiausia mintis atėjo ne ta kuria pasakė mergina, tačiau pasilaikęs atsakymus sau liko stoviniuoti prie stalelio, nes visai nenorėjo pasitraukti šis ištiesę ranka pirštu bakstelėdamas merginai į nosies galiuką ir nusišypsodamas. Netgi jei buvo su uniforma jam visai norėjosi kelias minutes pailsėti, o pasiliekant čia bus atokvėpis nuo darbo, kadangi ne tik buvimas prie lapų vargina, bet ir bandymai persiplėšti kai visiems tavęs reikia, o dabar Džordanas atlikdamas savo pareigas lyg niekur nieko stovėjo priešais Feliciją. Pasiplos sau kai nebus paprastas žmogus su uniforma, o sugrįš į darbines mintis.

Pirmieji keli kartai, kai Felicija atsitokėdavusi suvokdavo, jog prieš akis regi negyvo žmogaus kūną, neretai siaubingai išdarkytą ir paplūdusį krauju, nejuokais sukrėtė merginą. Na ir kas, kad buvo medicinos seselė, tačiau... Prie mirties veikiausiai niekada nepripras nei banšė, josios šauklė, nei kas nors kitas, nes kas kartą išvydus mirusįjį, esi priverstas suvokti, kad kiekviena sekundė tėra smėlio smiltis, o tavo gyvenimas - smėlio pilis, kurią bet kurią akimirką gali nuversti šaltų jūros purslų banga. Viskas atrodydavo taip laikina, taip trapu, bet tuo pačiu ir stebuklinga, mistiška. Lehtonen nuoširdžiai tikėjo, kad yra kažkas, kas laukia anapus. Mintis, kad mirtis yra amžinas miegas ir, kad sielai atitrūkus nuo kūno, tiesiog išnyksi nežinioje, tapsi besišypsančiu veidu nuotraukoje ir blankiu prisiminimu kažkieno atmintyje, atrodė ne tokia jau ir baisi, kai šalia jos išliko tikėjimas kažkuo, ką visi jaučia, bet niekas negali nupasakoti ir prisiliesti. Ilgainiui susitaikiusi su faktu, jog yra pasmerkta atsidurti vietose, kuriose kažkas ne per seniausiai užgeso, Felicija išmoko susitvardyti ir nebepuolė į paniką. Dievaži, pirmą kartą atrodė, jog mergina kuokštais išsipeš visus plaukus ir nesiliaus kūkčiojusi bei kartojusi, kad nieko nežino, kad nesuvokia, kaip čia atsidūrė ir pirmą kartą gyvenime mato tą žmogų.
Naiviai tikėjusi, kad Parišas praleis jos žodžius pro ausis, tamsiaplaukė trumpam užsimerkė ir sunkiai atsiduso, kai vaikinas vis tik neatsisakė progos patraukti ją per dantį ir pabrėžti potekstę, atsiradusią už josios ištartų žodžių. Gavusi ir bakstelėjimą į nosies, mergina nenoriai atpalaidavo veido raumenis ir šyptelėjo. Susilaikiusi nuo noro atsikirsti ir pradėti beprasmišką ginčą, Lehtonen pakeverzojo keletą žodžių pažymoje ir užvertusi aplanką, stumtelėjo jį šalin.
-Nebedirbi asmenine Martin aukle? - kiek kandžiai paklausė, pakeldama pieninio šokolado rudumo akis į vaikiną ir gudriai prisimerkė. Visas miestelis kalbėjo, kad Džordanas tapo antruoju Lidijos šešėliu ir lydėjo ją kone kiekviename žingsnyje, bet kai jai pasireiškė katatonija ir motina pasirūpino, jog jaunoji Martin atsidurtų psichiatrinėje, apie ją daugiau girdėti neteko, o štai smalsumas ėmė viršų.