Klausas atvažiavo čia juodu mersedesu. Vairavo pats. Kažkodėl pastaruoju metu jis buvo gana geros nuotaikos ir leido keliems savo pakalikams pailsėti, kitaip sakant išleido juos atostogų. Privažiavęs Camille namą, Nikas nužvelgė pastatą. Keista, kad dabar Camille gyvena Mystic Falls'e. Ji pasikeitė nuo tapimo vampyre ir nors pats skatino ją pasimaitinti ir užbaigti transformaciją, dabar nebuvo tikras ar Camille jam patinka tokia, kokia yra dabar.
Supratęs, kad tikriausiai nereikės laukti jos labai ilgai ir kad ji pasirodys, Nikas išlipo iš mašinos ir tiesiu taikymu patraukė prie lauko durų. Paskambinęs į duris apsidairė. Na, viskas atrodė neblogai. Apie ką jie kalbėsis? Juk kai Camille buvo žmogumi, jis pas ją eidavo gauti psichologės paslaugų. Taip tarp jų užsimezgė kažkas panašaus į šiltus jausmus. Na, jie ir dabar niekur nedingo, tik galbūt kiek atšalo. Juk Camille pasikeitė.
Nervingai pamindžikavęs vietoje jis paskambino dar kartą. Velnias, Nikai, susiimk. Tu juk Niklausas. Visai nereikėjo jaudintis dėl Camille nuotaikos.

Kaip ir kiekvieną vakarą tiesiog gulėjo ant sofos ir žiūrėdama į televizoriaus ekraną apie nieką negalvodama gurkšnojo raudoną vyną. Visiškai atsipalaidavus, be visiškai jokių trugdžių, būtent tokius vakarus ji labiausiai ir dievino, tačiau dabar jos gyvenime tokių buvo tikrai, tikrai labai mažai. Stipriai tikėdama, kad šis praeis ramiai ji taip pat apsiriko, kaip galiausiai išgirdo skambutį į duris. Kurį laiką visai nesikėlė iš lovos, nes galvojo, kad dar vienas asilas iš agenturų su savo pasiūlymais ir reklamomis, tačiau išgirdus antrą skambutį pavarto akis ir padėjus stiklinę ant stalo tiesiog ramiai nužingsniuoja prie durų. Pažiūrėjus pro skylutę šiek tiek pasimeta, nes tokio vaizdo išvysti mergina tikrai nesitikėjo. Dar kart atsitraukus ir vėl priėjus prie durų įsitikina, ar tai tikrai ne kokia haliucinacija nuo kylančio alkio, tačiau dar kart pažiūrėjus supranta, kad mato tai, ką ir turi matyt, tikriausiai. Realiai neturėtų, nes noro nebuvo nė minimalaus, tačiau palikt jį stovėt už durų be visiškai jokio atsakymo būtų buve labai neetiška. Susikaupus mergina neskubėdama atrakina duris, jas praveria plačiai ir galiausiai atsiremia į staktą tiesiog žiūrėdama į Klausą tuščiomis, net neaišku ar pykčio, ar tiesiog nesusidomėjimo kupinom akim, laukdama kol jis pasakys kokių velnių čia atsigavo.

Niklaus jau iš toli išgirdo, kaip mergina nenoriai atžingsniuoja, tuomet kelis kartus patikrina, kas atėjo. Jos širdies plakimas ją puikiai išdavė ir Niklaus akimirką pats sau šyptelėjo: Camille bent kažkiek liko Camille; ši visada susijaudindavo net ir tuomet, kai viskas atrodė ramu.
Kažkodėl tikėdamasis gana gerų emocijų, Nikas suprato, kad buvo kvaila taip galvoti vos tik ši atidarė duris. Niūrus žvilgsnis ir daug nežadanti veido išraiška sakė vieną: ji tikrai tapo nepakenčiama vampyre.
- Žinai, raukymasis labai kenkia veido odai. Sakoma, kad atsiranda raukšlių, - lyg niekur nieko pradėjo kalbą. Taip, jokių ,,labas. kaip laikaisi? ar tau viskas gerai?". Taip jie kalbėdavosi ankščiau, kai Camille buvo žmogus. Kai jie buvo draugai, o galbūt ir kai kas daugiau.
- Tūnai čia viena? - kiek įkišdamasgalvą ir apsidairydamas paklausė. Jam visai nerūpėjo, kad dabar, regis, Camille blogos nuotaikos ir galbūt nenori jo matyti. - Turėtai užsiimti naudingesne veikla, nei drybsojimas prieš televizorių, - ir pats susikryžiuodamas rankas ant krūtinės jau kiek žvaliau pasakė. Taip, ji galėjo dirbti jam. Tik tuomet jai reikėtų persikraustyti atgal į Naująjį Orleaną. Mystic Fallsas buvo per daug didelis dedeliems planams.

Dėl savo širdies plakimo mergina ir pati abejojo, nes net pati sau atrodė tokia šalta, jog galėjai pamanyt, kad visas tas gyvenimas, kurį ji dabar gyvena yra tik jos galvoje. Kad visa tai yra tiesiog pasamonėj, o ji, tikrasis jos kūnas yra kažkur užkąstas ir turbūt jau seniausiai supuvęs. Tiesiog mergina visą laik jautėsi taip, lyg sapnuotų, taip, lyg jos visai nebūtų ant šios žemės paviršiaus, ir apskritai jautėsi negyva. Apskritai, retai jautė bet ką. Jausmus, skausmą, džiaugsmą. Akimirkomis jai net atrodė, kad leistųsi nutrenkiama automobilio vien tam, kad prisimintų kas yra skausmas, ir tai turbūt ir tebuvo vienintelis jausmas, kurį ji norėjo jaust, ir kurį kitiems teikė ir pati. Mergina toliau stebėjo Klausą, visus jo žingsnius, veiksmus, sekė kiekvieną žvilgsnį, klausė kiekvieną atodūsį ir širdies virpesį. Iš tiesų turbūt dabar visai neatsisakytų jam sprandą nusukt būtent šią akimirką, tačiau kažkas keisto jos viduje to neleido padaryt. Tai, ką mergina slėpė. Tai, jo pati nenorėjo pripažint.
- Turbūt tu, mano nervų sistemai kenki kur kas labiau, nei raukymasis mano veidui,-pasako ir pavarto akis. Iš vienos dalies ji galbūt ir džiaugėsi jį matydama, tačiau didžioji dalis jos galėjo išrėkt, kad daugiau niekada gyvenime nenori jo matyt, ir kad jau dabar jis turėtų dingt.
- Ko, po velniais čia atsigrūdai, Nikai?-paklausia ir pažiūri į jį visiškai nepatenkintu veidu. Mergina puikiai suprato, kad jis atvyko ne dėl to, kad norėjo ją pamatyt, ar dėl to, kad buvo pasiilgęs. Jis, kaip padaras, turbūt jau senai pamiršęs kas yra jausmai, arba tiesiog dar labiau nei Kamilė išlavinęs jų slėpimą.

Niklausą nustebino Camille elgesys su juo. Na, galbūt kiek ir įskaudino. Gerai, jau matė ją šaltą, bet kad iš jos trykštų tokia nepagalba ir neapykanta po visko, ką jie išgyveno kartu... Buvo neteisybė. Ir jis nesuprato, kodėl ji taip su juo elgiasi. Juk jis jai vienintelei buvo geras visus tuos metus.
- Tiesą sakant atėjau pasiteirauti, ar Esthera napadarė tau didelės žalos. Būčiau atėjęs ankščiau, bet ta kalė mano motinėlė uždarė mane ir negalėjau išeiti. Vietoj to ji parodė man tavo nuotrauką ir pagrasino, kad tau pakenks, - Niklausas giliai įkvėpė. Taip pyko ant savo motinos. Reikės ją vėl susirasti ir šįkart jau tikrai be jokių ceremonijų nužudyti, - Tikriausiai būsiu veltui važiavęs. Akivaizdu, kad tau manęs nereikia, - mostelėjęs į ją ranka pasakė. Jo veidas buvo šaltas, tačiau viduje virė vulkanai. Dabar mielai ją apkabintų, kad įsitikintų, jog ji sveika, tačiau... Tačiau jos sutikimas aiškiai parodė, kad ji nenori jo matyti. Na, jeigu ji būtų koks nors padaras, jis galėtų ją priversti arba tiesiog nužudyti už nepagarbą jam. Tačiau ji buvo kitokia. Tarp jų kažkas buvo. Jis norėjo ją tik saugoti, - Tai tuomet jau eisiu, - trumpai pasakęs apsidairė. Nagi, ji gyvena bute... Koks normalus vampyras gyvena bute? - Turėtai grįšti į Naująjį Orleaną. Mystic Falls'as nėra puiki vieta! - šūktelėjo nusisukdamas, nors ir to nereikėjo.

Jam pribilus apie Estherą mergina kiek nustebo. Iš tiesų, ji nuoširdžiai galvojo, kad dabar, ji visiškai neberūpi Klausui, ir kad elementarūs kankinimai iš jo mylimos motinos jam visiškai nusispjaut. Galbūt jai net buvo šovus tokia mintis, kad jis prie viso to prisidėtų. Juk tiek laiko jie visiškai nepalaikė ryšių, galbūt jai net buvo minčių, kad vaikinui yra absoliučiai nesvarbi, todėl būtent dėl to taip šaltai su juo ir bendravo.
- Estera?-paklausia jo jau nueidama, kadangi iš tiesų norėjo, kad jis pasiliktų. O išgirdus, kad toji dar ir jį uždarius buvo merginos šaltas bendravimas lyg ir iškart prapuola ir ji akimirksniu atsiranda priešais jį. – Klausyk, pasilik ir užeik, pakalbėsim, nes manau tikrai turim apie ką,-pasako ir žiūri tiesiai jam į akis. – Ir aš nesakiau, kad man tavęs nereikia,-taip pat užtikrinta savim pasako.

Kamilei taip greitai atsiradus prieš jį, Klausas kilstelėjo antakiuką ir nužvelgė ją. Na, buvo tikrai keista, kad ji juda taip greitai. Juk ji visada buvo gležna žmonių mergina, kurią reikėjo saugoti. Nors ir dabar Nikas buvo daug daug už ją stipresnis, ši vis tiek jau nebebuvo ta gležna mergaičiukė.
- Taip, sužinojau apie tavo pagrobimą gana vėlai. Mano pavaldiniai lyg ir atostogauja, mat bent jau kurį laiką mieste buvo ramu. Ta kalė nusprendė užgrobti kitos merginos kūną. Taip mes ir susitikome, - palingavęs suraukė antakiukus, kai ši pakvietė jį vidun. Kas jai dabar užėjo? Staigi nuotaikų kaita Klausui niekad nepatiko. Ir Camillei tai buvo nebūdinga. Na, bent jau senajai Kamilei. Klausui vis reikėjo priminti sau, kad ji dabar kitokia. Tačiau jis labai norėjo, kad joje būtų dar tos senosios Kamilės.
- Nežinau, Kamile. Regis tu dažnai pamiršti, kad ne aš tave paverčiau vampyre. Tu pamiršti, kad aš tau buvau geras ir kad rūpinausi tavimi. Ką aš galiu žinoti, galbūt pakvietusi mane vidun sugalvosi mane nužudyti ir tuomet aš turėsiu tave nuskriausti. Kaip man tavim pasitikėti? - rimtu balsu paklausė ir dabar žiūrėjo jai tiesiai į akis. Taip, Nikui buvo sunku pasitikėti. Kamile jis pasitikėjo ir viską jai pasakojo, tačiau dabar... Dabar viskas buvo kitaip. Jau seniai su ja nebendravo ir nežinojo, ar ji vis dar gali būti tokia pati kaip ankščiau.
- Apie ką norėtai kalbėtis? - vis dar nejudėdamas iš vietos paklausė vis dar nutaisęs rimtą veido išraišką. Ne, Nikas dabar jau prarado visą šmaikštumą. Vieną kartą reikėjo išsiaiškinti kas jai neduoda ramybės.