Damonas labai džiaugėsi tuo, kad Elena dabar lyg ir jo pusėje. Vis tik turėti ją šalia jam reiškė labai daug. Turėti ją savo pusėje, turėti jos paramą buvo kone pats svarbiausias dalykas jo gyvenime. Todėl taip, jis labai džiaugėsi, kad ji dabar su juo. Ir pats vieną akimirką pagalvojo, kad Elena gali per daug įsijausti į visą situaciją, tačiau ne, jis jai neleis būti pričiuptai. Jis ją saugos.
- Kurią žmonių grupę renkiesi? Labiau pagyvenusius ar jaunesnius? Galėtume užsisakyti maisto į namus. Tuomet vėliau reikėtų tik užkalbėti valytojus, tačiau jokio viešumo. Ką manai, mažyte? - kilstelėjęs lūpų kamputį paklausė jos atsakydamas į bučinį. Taip, ji vis jį erzina. Juk taip norėtų jos dabar tiesiog lovoje. Galbūt vėliau. Kai abu bus pilni energijos ir gana pašėlę. Juk žinojo, kad Elena tiesiog bus pamišusi.
- Tikrai nesijaudink. Tau patiks. O jeigu nepatiks, leisiu tau vėl būti gerute, - nusišypsojęs suėmė delnais jos užpakaliuką ir kilstelėjo ją į viršų, kad ši galėtų apsivyti jo liemenį rankomis. Pats tvirtai ją laikė ir bučiavo karštai. Ech, net širdis ėmė plakti. Stipriau. Jo gyvenime buvo trys geri dalykai: Elena, kraujas ir burbonas. Dar kartais Stepukas. Tačiau jis dabar labai jau sulipęs su Lekse, todėl vengė jo. Nors jau senokai matė jį. Gal pavirto blogiuko? Būūū. Būtų šaunu. Visa piktoji šeimynėlė.
- Siūlau likti čia. Kol kas dviese... - dabar jau bučiuodamas jos kaklą sušnabždėjo ir krimstelėjo jos ausį.