Atėjęs iki baseino, Stefanas pritūpė netoli krašto ir pažvelgė į Leksę. -Parašiau savo pažįstamai raganai. Man nesvarbu ką sakai, Lekse, vos tik ji pasakys kur susitinkam, mes tuoj pat važiuojam pas ją,-rimtu tonu ištarė vampyras ir nužvelgė draugę, o tuomet atsistojo. Priėjęs prie kažkokio gulto, vaikinas atsisėdo ant jo bei išsitraukęs mobilųjį vėl ėmė rašyti žinutę Davinai. Toji ragana jam iš tiesų patiko ir kažkodėl manė, jog gali ja pasitikėti, net jei prieš tai ir buvo kelis kartus apgautas kitų raganiūkščių. Be to, Stefanas nelabai turėjo kitą išeitį, jis privalėjo padėti Leksei, juk visą likusį gyvenimą taip būti negalėjo.