Sugrįžo paskui merginą ir apsidairė. Nieko nelaukęs Stefanas nusirengė marškinius, nusivilko kelnes ir įlipo į savo lovą, o tuomet pažvelgė į Leksę ir nusišypsojo. -Labanakt,-sumurmėjo Stefanas bei užmerkęs akis netrukus nulūžo. Matyt šiandien vaikinui tikrai buvo per daug įvykių.

Kiek atsiduso galiausiai sulaukusi Stefano - Labanakt ,ramiu blusu - šyptelėjo ir pakilusi iš lovos priėjo prie Stefano pakštelėjo jam į skruostą ,o tada išmetusi kavą pati nusirengė ir palindusi po savo lovos atklode išjungė šviesą ir užmigo.

Išaušus rytui, Stefanas pagaliau pabudo. Tiksliau pabudo labai anksti, maždaug vos pradėjus švisti, todėl ir miegojo vos kelias valandas. Tačiau jis taip gyveno jau kurį laiką, nes brolio radimas jam buvo per daug svarbus, kad tą laiką švaistytų miegodamas. Atsibudęs vaikinas pirmiausiai nuėjo po dušu, tada grįžęs susirado kuprinėje sau drabužių bei persirengė. Pažvelgęs į Leksi, šis dar susimąstė, jog reikės šiandien ją nuvesti į prekybos centrą ir padėti apsipirkti. Priėjęs prie arbatinuko, vaikinas jį užvirė, o tuomet pasidarė į puodelį žalios arbatos, kad kofeinas bent kiek jam padėtų. Vėl pasijungęs kompiuterį, Stefanas atsisėdo ant kėdės ir ėmė naršyti internete ieškodamas informacijos apie užpuolimus Naujajame Orleane. Kadangi jam vis dar nesisekė, vaikinas paskambino raganai, kuri jam prieš tai padėjo ir paprašė pagalbos. Netrukus ši perskambino Salvatorei sakydama, jog jo brolis Naujajame Orleane, kažkokiame apleistame name, na, žinoma, šioji suteikė tikslesnį apibūdinimą. Iškart laimingesnis, Stefanas išjungė kompiuterį ir su puodeliu arbatos rankose nužingsniavo prie lango bei spoksodamas pro jį planavo šiandieną. Iš pradžių Leksi apipirkimas, tada apleisto namo suradimas ir Deimono pagrobimas net prieš jo valią. O tada.. tada Stefanas pamedžios ir jie visi kartu vyks namo bei pabandys sugrąžinti senąjį Deimoną. Puikus planas.

Lexė visą naktį miegojo labai ramiai ir gerai ,matyt todėl, kad buvo  labai išvargusi ir šiaip  pastarosiomis dienomis po grįžimo į  gyvųjų pasaulį mergina pasidarė labai keista ir tarytum nesava  ,atrodo  lyg kas būtų išplėšęs  senąją Leksi ir  į josios kūną  įsodinęs  kažkokia  naująją  neaiškios kilmės asmenybę, kuris toli gražu nėra  tapati gera  senojo  Stefano draugė  Lexė .Galiausiai  mergina  mąstydama  apie  savo  keista ir tikrai sumautą  sugrįžimą  pramerkė akutes ir kiek pasiražė, o tada apsidairė ir  supratusi ,kad jau rytas mergina nusižiovavo, o tada galiausiai išsiropštė iš lovos ir pažvelgė  į  Stefaną - Labas rytas ko toks laimingas,?-kilstelėjo antakius aiškiai matydama, kad jis  išties kažkokios pakilios nuotaikos.Na jis toks  vakar nebuvo, bet jai buvo gera matyti tokį draugą .Visą  švytinti ir geros nuotaikos.Šyptelėjo supratusi, kad nesugriovė  jų draugystės, bet greit susivokė, kad  čia  po kambarį vaikšto  vien tik po apatiniu trikotažu kiek prikando lūpą ir greit  apsirengė ,o tada nuėjusi  į  vonia  nusiprausė ,susišukavo ir sugrįžusi į kambarį užsikaitė  arbatos  bei laukdama kol  šioji užvirs mergina atsirėmė  į palangą ir šyptelėjo Stefanui.
((Ilgas  tavo postas ,Saule ,tai ir mano ilgas :D))

Stefanas toliau mąstė apie tai, kaip viskas bus dabar, kai jis suras Deimoną ir dar privalės aptarti su Lekse visą šį reikalą. Jis nė pats dar nebuvo tikras ką kam jaučia, nes pastaruoju metu nė neturėjo laiko apie tai galvoti, tačiau.. Karolinai jis akivaizdžiai neberūpėjo, o Leksė.. na, ji buvo jo geriausia draugė ir jei jis pripažins sau ką nors jai jaučiantis viskas bus baigta amžiams. Juk jiedu niekada nebeatstatys savo draugystės.. O dar ta naujoji pažįstama Alexis, kuri taip žaviai elgėsi su Salvatore. Nors iš vienos pusės ji jam ir priminė Kateriną su jos žaidimais, tačiau vis tiek. Jo gyvenime dabar buvo vienos keistenybės.. Netrukus išgirdęs kaip prabudo Leksi, vampyras atsisuko atgal ir gurkštelėjo jau pravėsusios arbatos. -Labas rytas. Nes šiandien puiki diena. Sužinojau, kur yra Deimonas ir keliausiu jo surasti,-nusišypsojo Stefanas, o tuomet dar atsigėrė arbatos ir vėl pažvelgė pro langą. Kai draugė jau susitvarkė ir sugrįžo į kambarį, šis pažvelgė į ją. -Galbūt tu lėksi apsipirkt, o aš keliausiu ieškot brolio, m? Vėliau atvyksi ir tu.. nes abejoju, kad nori jį pamatyti, ar ne?-susimąstęs paklausė ir vėl atsigėrė arbatos.
((Sorrryyyy, taip gaunasi :D))

Išgirdusi  Stefano žodžius mergina šyptelėjo pusę lūpų,o tada  sulaukusi kol užvirs jos arbata mergina  įsipylė  į puodelį  vandens ir įsidėjusi arbatos pakelį  paėmė  jį į rankas .-Žinai man keista ,kad   tu  tiki  raganomis..-lyg tarp kitko leptelėjo visai neįtema. -Man jos išvis nepatinka, tiesiog nekelia pasitikėjimo, nieko asmeniško,-šyptelėjus linktelėjo ir gurkštelėjo arbatos, kuri dar šiektiek  karšta buvo -Ir žinai, kad ir kaip aš  norėčiau vykti kartu ir nepalikti tavęs  su broliu  nelabai kokioje jo formoje, nes aš kiek žinau ..taip taip  žinau  šnipinėjau, stebėjau jus  iš anapus, bet mačiau koks tu buvai tapęs  dėl  Karolinos..atleisk, bet šito aš tau neleisiu padaryti ,- palinksėjo  labai rimtai, galbūt taip ir nebus  kaip ji galvoja, bet ji tikrai  neleis Stefanui, kad ir dėl brolio taip aukotis.- Bet yra vienas bet, nenoriu būt prielipa ,tad..nežinau ,-  gužtelėjo petukais ir  vėl gurkštelėjo arbatos.Nepatiko jai ta mintis, kad  Stefanas  keliaus  su broliu susitikti vienas , bet ir prielipa ji tikrai nenori būti.
(( nieko vis fainiau ;D))

-Nežinau, ar galiu ja pasitikėti, tačiau neturiu kitos išeities. Man reikia atsakymų, o ji iki šiol stengėsi man juos suteikti, taigi..-atsiduso Stefanas ir gūžtelėjęs pečiais gurkštelėjo dar arbatos, kol galiausiai priėjęs prie stalo padėjo ant jo puodelį, o pats pasiėmęs batus atsisėdo ant lovos bei pamažu ėmė juos mautis ant kojų. -Tu nesi prielipa, tiesiog aš nelabai mėgstu apsipirkinėti,-nusijuokė Salvatore, nes žinojo, jog Leksei reikia drabužių, o būti prekybos centruose jam buvo visiškas pragaras, net ir būnant vampyru, tai vargino. -Tačiau jeigu tikrai nori vykti kartu, tuomet vykime. Aš nieko prieš, man net gi praverstų tavo pagalba, nes nežinau kokios stadijos jį rasiu ir neįsivaizduoju ar pajėgsiu susidoroti su juo, juk visgi geriu gyvūnų kraują. O tu.. tu esi vyresnė ir stipresnė,-susimąstęs ištarė vaikinas užsirišdamas bato raištelį bei paimdamas kitą batą ir vėl užsimaudamas jį ant kojos. Realiai iš tikrųjų, jis nė nenumanė kas per blogis užvaldė Deimoną ir kaip jį tai paveikė, todėl nebuvo tikras, su kuo susidurs, tačiau.. privalėjo gelbėti brolį. Kitaip kažin ar būtų galėjęs išgyventi.. juk jau buvo vieną kartą jį praradęs.

-Per ragana praradau savo gyvenimą, praradau tikrąją save, tad aš jomis išvis nepasitikiu,-kiek palingavo galvele,o tada atsiduso.Taip galbūt ji ir vyresnė ir stipresnė , bet tuo pačiu ir senesnė ir tas jai nelabai patiko .-Labai ačiū , Stefanai dabar pasijaučiau netik stipresnė ,bet ir senesnė, -nežymiai pavartė akutes,o tada susiradusi savo aukštakulnius, kuriuos vienintelius teturėjo atsisėdus apsiavė juos -Juokingiausia, kad aš juos vienintelius teturiu, tad labai tikiuosi neužsimušti kur nors ,- nusijuokė pati iš savęs, o tada atsistojus dar kiek pasitvarkė plaukus, o tada pažvelgė į Stefaną -Kai turėsi merginą teks tą daryti daugiau nei tu įsivaizduoji, tad pratinkis kol gali,-nusišypsojo šioji visai nusikalbėdama, bet jai išties buvo keista ,kad jis iki šiol neturi normalių pastovių santykių.Aišku jai kelias į jo širdį buvo laivas ir ji tuo galėjo pasinaudoti , bet ne ji netekokia, kad ir kaip jai širdį skaudės pirma ji pagalvos apie jį, o tik tada apie save.Tokia jau ji.

Užsirišęs batus Stefanas pakėlė akis į Leksi ir pažvelgė, kaip šioji maunasi aukštakulnius, o tuomet nusijuokė. -Neįsivaizduoju, kaip jūs moterys su jais paeinat.. gi baisiai nepatogu turėtų būt,-spoksodamas į merginos batus susimąstęs ištarė Salvatore, o tuomet atsiduso ir atsistojo. -Na ką, metas keliauti. Manau važiuosime automobiliu, nes nė neįsivaizduoju kur tiksliai rasti ką nors apleisto, todėl teks apsukti kelis ratus aplink miestą,-garsiai reikšdamas savo mintis ištarė Stefanas, o tuomet giliai įkvėpė ir patrynė savo delnus. -Lekiam,-daugiau nedelsęs tarė šis, dar pažiūrėjo į draugę norėdamas įsitikinti, ar šioji jau susiruošė, o tada nieko nelaukęs išėjo pro duris bei patraukė link išėjimo.

-Paeinam,-nusijuokė ir padėjusi arbatos puodelį ant stalo atsistojo bei apsidairė,o tada nulydėjusi Stefaną akimis dar kiek pastoviniavo ir galiausiai išžingsniavo prieš tai užrakindama kambario duris.

Visa  totaliai susinervinus mergina  atsirakina  duris ir įeina  į kambarį jas užtrenkdama ,kad šios vos neiškrenta ,o tada galiausiai  nuėjusi  prie bariuko pasiima  burbono butelį ir  užsivertusi jį  išeina į balkona  bei atsisėdus ant turėklų  visa kruvina stebi miestelį.

Neilgai trukus į kambarį parsiranda į Stefanas. Įžengęs į kambarį, šis vis dar kruvinomis lūpomis ir keistu, maniakišku žvilgsniu, prieina prie savo kuprinės ir ištraukia iš jos marškinius, kuriuos kadaise buvo pasiskolinęs iš brolio bei nuotrauką, kurioje buvo jis ir Deimonas. Numetęs abudu daiktus ant žemės, vaikinas paima degtukų dėžutę ir uždegęs degtuką numeta jį ant žemės. -Nebenoriu, kad jis kada nors grįžtų. Noriu ištrinti jį iš savo gyvenimo..-sumurma Salvatore spoksodamas į ant žemės užkurtą laužą, kuris, žinoma, jeigu tučtuojau nebus užgesintas turbūt sudegins visą šį kambarį, tačiau Salvatore dabar apie tai visiškai negalvojo ir tuščiu žvilgsniu spoksojo į degančius daiktus galvodamas kaip atsikratyti viso to skausmo, kurį nuolat jautė visą gyvenimą ir beveik visada tik dėl Deimono kaltės.

Galiausiai išgirdusi ,kad kažkas grįžo mergina vos nenukrito atbula nuo tų turėklų ,bet kažkaip išsilaikė ,tada užuodusi dūmus ir pamačiusi ugnį kaip įgelta nubėgo į vidų ir pripuolė prie Stefano ,o tada prie degančių daiktų ,aišku taip ir pati nusidengindama - Stefanai tu gerai darai ,bet tikrai nereikia deginti viso kambario ,-kiek atsiduso ,o tada galiausiai su vandeniu užgesino jau sudegti spėjusius daiktus iš kurių liko tik pelenai ,galiausiai tiek liko ir iš pusės kambario.Kiek padūsavo ,o tada pažvelgė į Stefaną-Tu gerai darai norėdamas tą padaryti, Deimonas net ir mane nužudė ir bandė tai nuo tavęs tai nuslėpti ,tai tikrai nelabai broliška ,-kiek pavartė akutes ,o tada žengė žingsnį link Stefano .

Kurį laiką Stefanas tiesiog stovėjo ir spoksojo į vieną tašką. Galiausiai šis atsiduso ir ranka perbraukė sau per lūpas taip nuvalydamas kraują. -Tiesiog noriu išnykt.. pabėgt nuo visko..-sumurmėjo vaikinas ir priėjęs prie lovos atsisėdo ant jos bei susiėmė už galvos. -Jis turėtų būti čia. Su manim..-pakėlęs akis ištarė Stefanas ir giliai įkvėpė. Dabar, ne tik, kad jautė skausmą dėl brolio, bet dar ir sąžinės graužatį dėl to, jog nesenai nužudė žmogų, kai taip ilgai ir vėl stengėsi atsilaikyt.

Apsidairiusi ir supratusi ,kad už tai reikės pakloti nemenka sumelę pinigų ,nes kambarys buvo aprūkęs ,o  grindyse  žiožėjo  didelė skylė,kiek atsiduso-Nežinau  ką  daugiau pasakyt ,nenoriu pasakyt ko nors  neto ,bet patikėk aš tave suprantu pati  išgyvenau tapatį ..tik mano brolis mirė..dėlto  aš jaučiu  skausmą iki šiol ,bet gyvenu ,o  Deimonas na jis  tavo brolis ,tačiau  visada visus tik skaudino  ir patikėk žinau ką sakau jis nenori būti surastas,-palinksėjo ir  priėjus pritupė prie  Stefano ranka palietė jo  veidą ir skruostą- Tad prašau nebesikankink  taip ir leisk tau padėti ,-šyptelėjo pusę lūpų ,o tada kiek atsitraukė, kad ir vėl  nepadarytų ko nors neprognozuojamo.