Kurį laiką Stefanas prabuvo be sąmonės, o tada ją netrukus atgavo  giliai įkvėpdamas oro, kurio dabar jam kažkaio ėmė ir pritrūko.Pamatęs šalia Elena kiek sutriko ir kilstelėjo antakius, o tada  prisiminęs kas čia katik įvyko apsidairė lyg jį kažkas stebėtų ar sektų.
-Man viskas gerai,Elena,-atsiduso lengvai pavartydamas akutes ir vos ne vos atsistodamas.Pats nesuprato kas jam per velnias katik nutiko.Tačiau žmogiškumo ir visko jis tikrai neatgavo.
-Gal jau paliksi mane ramybėje ar ir toliau mane kankinsi iki paraudonavimo?-prisimerkęs   vampyras pažvelgė į Eleną, o tada  sunėrė rankutes po krūtine labai jau įtariai ją  tyrinėdamas ją akimis.
-Susitaikyk su tuom, kad tu manęs niekada nesugrąžinsi, niekas to niekada nepadarys, tad baik vaidinti heroje ir atstok,-  viską išpyškinęs šiai į veidą vampyras apsidairė, o tada pamatęs  einančia porelę išsišiepė ir jau ruošėsi  eilinį kartą ją pulti ir skaniai pavakarieniauti.Jam negana ir negana to kraujo, bet jam tai patinka.

Stefanui prabudus, Elena tikrai turėjo vilties, jog šis atsikels ir vėl būdamas toks, koks ankščiau. Deja, vos išgirdusi jo žodžius, mergina tik atsiduso supratusi, kad tikėjosi per daug ir eilinį kartą nusivylė.
Taip pat atsistojusi, Elena pamatė einančią porą ir Stefano veidą, iš kurio buvo galima suprasti, jog netrukus jis nutrauks tiems žmonėms galvas. Sugriebusį jį už rankos, bet tikrai labai stipriai sugriebusi, mergina suraukė antakius timptelėdama Stefaną ir atsukdama į save.
- Stefanai, tu prarasi visus žmones, kuriuos myli. Tai reiškia, jog prarasi viską, kas tau liko. Ir jeigu dabar užpulsi tuos žmones, amžiams prarasi mane. Ar tikrai to nori? - įsakmiu žvilgsniu žiūrėdama į Stefano akis paklausė mergina, tačiau kupinu gailesčio ir apmaudo balsu. Ji jau ėmė prarasti viltį, jog taip paprastai sutvarkys Salvatorę, tačiau dabar davė jam pasirinkimą. Ir nors buvo labai mažai vilties, kad Stefanas pasirinks teisingai, Elena nusprendė pamėginti. Paskutinį kartą.
- Jau net patį save praradai.. - dar pridūrė trumpam nudelbdama žvilgsnį į žemę, o tuomet pakeldama akis atgal į Stefaną su dar trupučiu vilties savo veide.

Taip Elenos žodžiai jį tikrai žudė iš vidaus, Stefanas tiesiog nenorėjo visko atgauti, nes tada jį ir vėl slėgs kaltės jausmas.
-Elena paleisk mane prižadu išnyksiu iš jūsų visų gyvenimo,-atsidusęs tarė kiek per grūbiai patraukdamas jos ranką nuo savos, o tada giliai įkvėpęs ir vėl pažvelgė į Eleną.
-Aš nenoriu jausti to skausmo, to kaltės jausmo, aš tiesiog noriu užsimiršti, o jei viską atgausiu aš jausiuosi kaltas, norėsiu mirti, aš to tikrai nenoriu, tad būk gera ir palik mane ramybėje!-surėkė,o tada nusisukęs nuo Elenos patraukė toliau žmonėms rauti galvų ir žudyti visų iš eilės.Ne bent jau kolkas jis tikrai nenorėjo, kad Elena jam viską sugrąžintu, ne tik ne dabar, kai jis taip įsijautė į savo role.Tiesiog dabar jam gyventi buvo daug lengviau, jis galėjo užsimiršti ir apie nieką negalvoti,o Elena iš jo tą norėjo atimti.

Sulaukusi tokių Stefano žodžių, Elena nudelbė žvilgsnį į žemę ir giliai įkvėpė. Ji nesuprato, kodėl jai nepavyko, nes vienu metu tikrai buvo įsitikinusi savo sėkme šimtu procentų. 
- Pats pasirinkai, Stefanai.. - sumurmėjo ši nulydėdama nueinantį Salvatorę akimis, o tuomet ir pati apsisukusi išėjo iš čia lėtais žingsniais. Kad ir ką ji sakė, Elena nežadėjo pasiduoti. Ji skambins Deimonui, Karolinai, jei reikės net Leksę ar Stefano mamą kokiais nors būdais prikels, tačiau nepasiduos. Tik ne tada, kai jis pats niekada dėl jos nepasidavė.