Parišas visada buvo geras policijos pareigūnas. Vos tik pradėjęs dirbti, pasakęs, kad gins ir saugos visus, vos ne kaip kokia Hipokrato priesaika policininkui, vaikinas niekada gyvenime nebūtų pagalvojęs, jog... Kada atsitiks kažkas panašaus į tai kas nutiko. Pradedant, kad nuovadoje atsirado Lidija su Stailsu ir pasakė apie sąrašą, kuriame jis buvo įkainotas penkiais milijonais nuo fakto visgi kas jis toks, jei nebuvo žmogus. Kažkas? Tai tikrai neramino ir neleido jam pasijausti geriau. Tie, kurie buvo apibrėžti pavadinimo, tarsi kokios užkabintos etiketės galėjo ir ieškoti informacijos apie save, kas nutinka, kas būna ir jis tiesiog nesuprato kaip yra iš tikrųjų. Juk normaliomis aplinkybėmis kai tave bando sudeginti tavo bendradarbis tu galbūt ir sudegi automobilyje, bet galiausiai Parišas nesudegė ir viskas. Liko gyvas ir paskui dar gerai vožė tam idiotui, kuris už pinigus ketino parduoti draugystę ir orumą. Kaip jam buvo gaila tokių žmonių, jog kartais tiesiog norėtum parodyti jiems vietą, kurioje jie ir turėtų būti. Tada prasidėjo ir tariamos linksmybės kai... Vietoje normalių bylų apie tai, kad žmonės daro nusikaltimus ir viskas lieka žmonių valioje, bet kai nebežinai kas esi, nebežinai kaip paaiškinti nusikaltimus kai tai padaro antgamtiniai padarai. Viskas lieka ne jo valioje. Ne policijos, nors jie turėtų. Tai tapo kelių paauglių našta. Pats neša lavonus ir deda juos prie nemetono. Kas per padaras gali taip elgtis? Buvo užsidaręs už grotų, bet ar tai padėjo? Matosi, jog naudos jokios, lavonai vis vien keliaus į savo vietą, jis vis dar nenumanys kas yra ir niekas nepasikeis. Gyvenimas nebebus ramus ir toks, kuriame bus vietos laimei, jam jau dabar buvo baisu tai ką kalbėti apie vėlesnį laiką. Visgi iš namų vis dar raudonomis akimis jis žingsniavo į galinį kiemą. Nebuvo degantis, su visais drabužiais, tačiau jei ne jis degė tai liepsnojo Parišo namas. Kiek laiko skendėjo liepsnoje kol šis žiūrėjo beveik nieko nematančiomis akimis.
Po kelių minučių sumirksėjo pagaliau pastebėdamas kas vyksta ir greitai paskambindamas ugniagesiams tikintis, jog dar ką nors bus galima išgelbėti, o ne laikyti kaip pelenų krūvą. Jau nebežinodamas kur dėtis sugniaužė rankas belaukdamas kol kas nors pasirodys. Kaip viską paaiškins? Nepavykęs pietų gaminimas. Juk nesakys, kad yra kažkoks su liepsna susijęs padaras, kuris daro žalos ne tik kitiems, bet matosi, jog ir pačiam sau. Vaikinas stebėjo liepsnas su tokia išraiška, jog jam bemaž namas nebūtų reikalingas. Neramiai pasisuko į atkaukiančią gaisrinę bei policijos automobilį. Būtų pats metas jau sugalvoti logišką paaiškinimą dėl ko taip nutiko. Gal šerifas suprastų tiesą. Juk jis žinojo. Jam reikėjo, bet kitiems? Negalima nieko net numanyti. Viskas ką mato turi likti žmogaus valioje, o ne mitologijoje. Pasitraukęs nuo namo susinėrė rankas tam, kad paslėptų drebančius pirštus. Niekada nebūtų pagalvojęs, jog taip gali nutikti.

Naktinės pamainos niekada nepatiko Felicijai, tad pasitaikius galimybei, mielai jų vengdavo, tačiau nesipurtė pareigų ir nesimuliavo, tad šiandien kone knapsodama prie rašomojo stalo ir keverzodama ant bloknoto neaiškius ornamentus, tamsiaplaukė kone krūptelėjo ir pašoko iš vietos, kai suskambo telefonas ir po minutėlės jai buvo liepta vykti į iškvietimą. Gaisras gyvenvietėje. Nors tai labiau gaisrininkų ir medikų problema, bet ir kas nors iš pareigūnų turėjo pasirodyti vien dėl formalumų, ką Rhodes ir padarė. Važiuodama nurodyta kryptimi, tada dar nenumanė, kad automobilį teks sustabdyti prie kolegos namų ar veikiau reiktų sakyti, degėsių, nes kai ji atvyko, liepsnos jau siautėjo kaip reikiant ir godžiai rijo namo stogą. Pastačiusi automobilį kitoje gatvės pusėje, Rhodes apsižvalgė ir sparčiu žingsniu patraukė link namo, prie kurio jau stovėjo kelios gaisrinės autocisternos ir greitoji medicinos pagalba. Persimetusi keliais žodžiais su vienu iš gaisrininkų ir paramedike, Felicija sužinojo, kad niekas nenukentėjo. Meluotų, jei sakytų, jog nepajuto palengvėjimo. Kur pats namo savininkas, niekas tiksliai pasakyti negalėjo, bet faktas, kad viduje jo tikrai nebebuvo. Nutarusi apsidairyti, tamsiaplaukė apėjo namą iš kitos pusės, kurioje dar nesiautėjo ugnis ir atsidūrė kieme. Blankiame kokčių dūmų debesyje pastebėjusi vaikino siluetą, Rhodes paspartino žingsnį ir neilgai trukus atsidūrė priešais Džordaną. Jo veido išraiška pasirodė... Sunkiai nusakoma. Nei šokas, nei baimė, nei nuostaba, tik šioks toks sutrikimas.
Uždėjusi ranką vaikinui ant peties, nestipriai spustelėjo, norėdama atkreipti jo dėmesį ir pažadinti iš apmąstymų, kuriuose jis leido sau skęsti net ir tada, kai pleškėjo jo būstas.
-Ei, tau viskas gerai? - atsargiai paklausė, nuoširdžiai susirūpinusi. Paskutiniu metu Parišas išties atrodė įtartinai keistas, tačiau Felicija niekada nesiryžo brautis į jo asmeninę erdvę ir sužinoti, kas jį taip slegia. Nepasakytum, kad juos siejo labai glaudus ryšys, bet taip pat negalima tvirtinti, jog vos išėjus iš darbo, tapdavo nepažįstamaisiais, kuriems nusispjaut, kaip klostosi reikalai kitam. Visgi, darbe jie buvo kolegos ir daugiau nieko, kaip ir reikalavo policijos nuostatai.
-Ne pats tinkamiausias metas svajoti apie atostogas Karibuose. - tuojau pridūrė ir kreivai šyptelėjo. Nuo vaikino žvilgsnį nukreipusi į liepsnas, pati kelioms akimirkoms tartum atitrūko nuo pasaulio, o josios akyse suspindėjo tokia pat ryški ugnis. Tų kelių sekundžių pilnai pakako, kad ugnis užgestų ir viso labo rusentų. Jei anksčiau būtų žinojusi apie keistus savo sugebėjimus, veikiausiai būtų tapusi gaisrininke. Pakaktų pasirodyti, demonstratyviai pasišlaistyti su vandens žarna ir gaisras pats nurimtų.
Tankiai sumirksėjusi, Felicija sugrįžo žvilgsniu prie Džordano ir nejučiomis sukando lūpą iš vidinės pusės. Jo veido išraiška sakė, kad jis pats neturi menkiausio supratimo, kas nutiko, todėl užpilti jį galybe klausimų atrodė beprasmiškas ir beviltiškas reikalas.

Parišas neketino pasielgti taip. Tiesiog bukai stebėjo į savo namus, kurie po velniais skendėjo liepsnose. Kur jis apsistos dabar? Kur eis ir ką darys? Pritartume, kad tikrai to nenorėjo padaryti. Jam beliko tik stovėti galiniame kieme kai suprato, jog... viską prarado. Daiktai, drabužiai, kepsnys šaldytuve, kurio dabar mielai norėtų. Todėl ir žiūrėjo. Kol ir gaisrininkai gesino liepsnas. Jis patylomis tarsi slėpėsi galiniame sode. Sugniaužė rankas. Nieko nekaltins. Pasakys, kad elektra ar kas dar. Juk negali ištarti, kad yra antgamtinė neaiški būtybė ir netyčia užsidegė. Tobulas policininko pasakymas. Gal dėl tos priežasties jis dabar stovėjo čia žinodamas, kad kelias minutės turės laiko iki kol viskas užgrius jo pečius. Ir štai pro namo kampą lėtai pasirodė siluetas. Pažįstamas kūnas, eisena, gal net ir manieros. Per gerai savo kolegės nepažinojo. Stoviniavo kreipdamas dėmesį į namus kol merginos ranka prisilietė prie peties ir mergina paklausė ar jam viskas gerai. Įdomu koks atsakymas turėtų tikti.
- Felicija, aš sudeginau savo namus.- Vieninteliai žodžiai bei supratimas, kad teks kraustytis kitur kai jau labai ilgą laiką tai buvo sava vieta. Jis nužvelgė liesnas tuo pačiu kaui merginos žvilgsnis pasisuko į tą pusę. Akys tapo raudonos ir liepsna dingo.
Fels žodžiai apie atostogas bemaž leido jam sugrįžti į ankstesnę būseną bei pavartyti akis vyptelint. Tikrai jau. Nebuvo metas galvoti paie atostogas kažkur. Iš namo daug neliko. Daugiau nei pusė sudegė, o tikėtis dar kažką rasti tarp nuodegulių. Džordanas nebeturėjo labai daug vilties. Taigi teko susigrūsti rankas į kišenes ir susidurti su klausiamu jos žvilgsniu. Niekam niekada nesakė apie tai ką daro, neskaitant Lidijos. Bet kitiems nebuvo galimybės. Felicija... Meluotų jei sakytų, jog nejaučia jai visai nieko. Graži moteris, mokyta ir padori. Keliskart lankėsi pas ją, ji buvo jo namuose, neskaitant fakto, kad jų jau nėra. Bet nusprendus negriauti darbi ir draugystės ribų liko tik draugais. Nors ir paskutiniu metu per daug apie ją galvojo. Daugiau nei noręjo, nebent tai buvo ilgesys. Jam ji patiko, netgi vis dar būtų galėjęs pasakyti jos lūpų skonį. Išvis negi dabar nuo sudegusių namų mintys nuklydo taip toli prie priešais stovinčios moters? Nuo akių žvilgsnis nusileido prie lūpų kai reikėjo tiek nedaug, jog visiškai sumažintų žingsnio atstumą prisitraukdamas jos veidą. Žengtelėjo atgal pagautas baimės jausmo bei greitai nukreipdamas akis prie gaisrininkų, kurie džiaugėsi viską užgesinę ir palikę policijos pareigūnės valioje.
- Tu turi viską surašyti... – Lyg konstatuodamas faktą patylomis ištarė vis dar būdamas tolėliau nuo jos. Kaip paaiškinti viską jai? Apie tai, kad Felicija ne žmogus jis išsiaiškino. Raudonos akys, liepsna, jos stiprybė. Tai žavėjo. Traukė labiau nei turėjo. Gal ne dėl baimės pasitraukė. – Kaip paaiškinti, kad tai padariau pats, bet... Tada ten nebuvau aš. Nedeginčiau savo namų tyčia kai išvis neturiu kur apsistoti. – Kiek pikčiau mostelėjo namų pusėn ir susinėrė rankas atgal ant krūtinės. Nebebuvo ko daugiau pridurti štai kodėl sutemus šviečiant mėnuliui stovėjo savo namų galiniame kieme vienu metu žiūrėdamas į savo namus, į Feliciją ir bandydamas sudėlioti reikiamas dalis į vietas. Nesisekė jam, tačiau padarys pradžią ir eis miegoti gal į kokį garažą, kuris tolėliau namo ir tikėjosi labai nebus sugadintas, kad neitų ten pabūti.

Ką Felicija galėjo pasakyti po Džordano pareiškimo, kad šis supleškino savo namus? Visiškai nieko. Čia netiko nei apgailestavimai, nei tušti paguodos žodžiai, nes to, kas tapo pelenais, neatkursi. Teks iš naujo kaupti turtą ir viltis, kad ateityje panašios nelaimės aplenks namus. Vis dėl to, apgailestaujantis vypsnis šmėstelėjo merginos veide kelioms akimirkoms, kurių nesudrumstė jokie nereikalingi žodžiai. Gaila, kad su galia valdyti ugnies stichiją, neatėjo ir gebėjimas atkurti tai, ką pražudė liepsnos. Tai jau ir ne kitsunių valioje. Parišas žinojo ar bent jau numanė apie antgamtinę Rhodes prigimtį, kai tuo tarpu ši nenumanė, jog gaisrą jis sukėlė nepamiršęs išjungti viryklę ar užsnūdęs su smilkstančia cigarete rankoje, bet tiesiogine to žodžio prasme pats užsiliepsnojęs. Ji nebendravo su ta keista įvairaus plauko paauglių grupele, tad neįtarė kolegos esant tuo, kuris pagrobia ir pradangina keistomis aplinkybėmis žuvusių jaunuolių kūnus. Pats niekada Felicijai apie tai neužsiminė, todėl mergina jį ir laikė kiek išsiblaškiusiu, pasimetusiu ir kartais pernelyg stipriai įsitempusiu pareigūnu, kuris tenori gerai atlikti paskirtą užduotį ir išpildyti šerifo lūkesčius su kaupu, kad Stilinskis nebegalėtų prie jo kabinėtis, abejoti ir pastoviai palikti nuovadoje tarp tūkstančių popierių, kuriuos pildyti tikrai jokio malonumo.
Tiriamu žvilgsniu vertindama Džordano būklę, Felicija tyliai su palengvėjimu atsiduso, kai jis pavartė akis ir nusivaipė. Kur kas geriau nei tuščias, bejausmis veidas su neįskaitoma išraiška, kuri verčia kurti ne pačius gražiausius scenarijus. Ir vis tiek jis jai atrodė pasimetęs, net jeigu nejučiomis ir parodė susidomėjimą priešais stoviniuojančia mergina. Tai yra, ja pačia. Ji irgi nebuvo jam tokia abejinga, kokia stengėsi apsimesti, tad susidūrusi su vaikino žvilgsniu, kuris nusileido iki jos lūpų, žengė nediduką žingsnį artyn jo, kai jis kaip tyčia atsitraukė toliau, laikydamas saugaus atstumo. Tamsiaplaukei pasirodė, kad išvydo jo akyse baimę. Bijojo jos? Atrodė kažkaip neįtikima. Ypač po to, kai sykį pasidavęs Felicijos provokacijoms, kitą kartą Parišas pats ėmėsi iniciatyvos, be didelio vargo apžavėdamas merginą. O gal vengė bet kokio kontakto su ja, nes visi gandai, kad kažkas vyksta tarp jo ir raudonplaukės banšės, ne tokie jau iš piršto laužti? Veikiausiai. Visgi, jiedu nebuvo vienas kitam įsipareigoję, tad Rhodes neturėjo teisės pavydėti ir juo labiau, tokiu metu mėginti iškvosti vaikiną.
-Surašysiu. - atsakė apsiribodama vienu žodžiu ir linktelėjo. Niekas nepasikeis nuo to ar užpildys popiergalį dabar, ar vėliau, tad niekur neskubėjo, leisdama sau trumpam nukreipti žvilgsnį į gaisravietę. Išgirdusi, kad vaikinas neturi kur apsistoti, Rhodes negalvojusi surado išeitį.
-Gali apsistoti pas mane, jei pažadėsi, kad nesivesi ten savo draugės. - pareiškė ir gūžtelėjo pečiais. Neturėjo nieko prieš, kad Džordanas kuriam laikui įsikurtų pas ją. Taip ne tik sumažėtų viena problema, bet ir Felicijai būtų kur kas linksmiau, nes dideliame ir erdviame name vienai gyventi ne taip ir smagu, kaip galėjo pasirodyti.
-Aukščiau nosį. Tai dar ne pasaulio pabaiga. - pridūrė ir menkai šyptelėjo. Norėjosi prieiti arčiau prie vaikino ir bent trumpam jį apkabinti, nes bent jau jos pačios atžvilgiu, apkabinimai visuomet padėdavo pasijusti geriau, tačiau nenorėdama, jog jos veiksmai būtų interpretuoti netinkamai, laikėsi atstumo.

Parišas neišdavė Felicijai apie save, niekas nesuprato išskyrus tuos paauglius ir patį šerifą. Jis bijojo pats savęs. Juk kai būna paprastu žmogumi gali kontroliuoti savo veiksmus, o kai užima kita pusė jis varto ne tik džipus, bet žaloja ir mylimus žmones. Tame esmė, kad atsirado baimė nuskriausti tuos, kuriuos jau dabar myli. Kaip gali kam padėjo jei nepadeda nei sau. Juk sunkiausia suvaldyti save, o ši užduotis buvo per stipri ir Džordanui. Matydamas merginos veide kažką panašaus į apgailestavimą tyliai atsiduso nusukdamas akis ir nuo jos ir nuo namo. Nebeliko visiškai nieko. Tik jis vienas priešais Feliciją. Taip, apie jos kitą pusę įtarė, bet apie save nebuvo nei prasmės, nei laiko prasitarti. Gal ji net manys, jog jis tai padarė tyčia kai tikrai taip nebuvo. Norėjosi iš nevilties paleisti batą į likusius nesudužusius langus. Gerai gi atrodytų. Tada iškart keliaus į psichinę. Jo kaip policininko karjerai būtų tie patys batai.
Nuo minčių vyptelėjo. Tada jos pasikeitė link Fels ir ėmė galvoti apie ją ir tie žingsniai... Jos pirmyn, jo atgal. Tada nežinojo, kad gali padaryti žalos. Dabar nepasakytų, kad ji jam nepatinka. Ji žavi ir nebuvo ko teisintis dėl kelių naktų. Ir ji žinojo apie jį ir raudonplaukę Martin. Net jei ji turėjo aštuoniolika vis vien buvo jam per jauna. Nelabai tiko, jie tik draugai. Stoviniavo matydamas kaip su jo žingsniu atbaidė ją prieiti artyn. Jie prie sudegusių jo namų. O matosi kaip vaikinas dėl to labai jau jaudinasi. Ir dar prabilus, kad neturi kur apsistoti tai gali pas ją... Tamsiaplaukis nuleido akis žemyn. Pora naktų, toliau nuo jos. Reikėjo bijoti ir savęs juk jei padarys ką nors ir jos namams. Jo galvoje tai buvo galimas variantas.
- Neturiu draugės. – Kiek piktokai sumurmėjo. Neskambėjo kaip pavydas, bet jos balsas buvo keistai traktuojamas, todėl jis nuginčijo. – Norėčiau tau viską papasakot , Felicija, bet nesugebėsiu, jei nieko ir pats nežinau. – Sumažino juos skiriantį atstumą atsistodamas priešais ir dar trumpam pasukdamas akis link tamsoje jau dabar visiškoje tyloje skendinčių namų.
Bemaž sutiko gyventi gan dideliuose jos namuose. Puikiai prisiminė kaip žengdavo į juos blaivaus proto, keli prisilietimai ir visgi apdarai buvo priversti kristi žemyn. Gal nieko įpareigojančio labiau traukė Džordaną, bet matydamas ją kasdien leido sau dažniau pagalvoti. Bandant įkvėpti kažkiek pozityvumo jo lūpos persikreipė labiau į vypsnį, o ne šypseną.
- Negaliu... Ten sudegė mano kepsnys...- Patempė lūpą ir štai ką tik galėjo pasakyt. Puikus būdas nukreipti mintis. Begalybės daiktų ten nebuvo galima sakyti tik būtiniausi, o keliaus matosi, jog visai be nieko.
Puikus būdas pradėti naują gyvenimą su antgamtine būtybe palikus viską sau už nugaros. Dabar jau nežvelgė į Fels veidą tikrai susigundys pasielgti kaip koks vis dar hormonų valdomas paauglys, kuriam bet kokiu būdu reikia gauti tai ko jis nori. Visgi dabar reikėjo sugalvoti pasiaiškinimą kaip uždegė. Kitsunė patikėtų, kad užsidegė sunaikindamas daiktus aplink, bet žmonėms tai bus: viryklė, rūkymas lovoje, žvakės palikimas. Bet tai toli nuo tiesos ir atėjus laikui galės sužinoti kas yra bei tuo pačiu papasakoti tiems, kurie apie tai turi žinoti. O jis norėjo... Norėjo papasakoti jai, kad suprastų. Parišo veidas vėl apniuko, todėl atsisuko Felicijos pusėn trumpam užsimerkdamas bei ir vėl atsimerkdamas ištiesė ranką perbraukdamas jos skruostu ir vėl patraukdamas prie savęs. Ji tikrai viena tų tobulesnių merginų, kurios be vargo gali sužavėti ir jei dar suims ranką vestis kur tik joms patinka.

Įsipareigojimai ir Felicija buvo du nesuderinami dalykai. Net kaip pareigūnė, mergina dažnai leisdavo sau šiek tiek pagudrauti ir pasielgti kiek kitaip, nei reikalauja kodeksas, štai todėl tikriausiai ir peržengė leistiną ribą, užmegzdama draugystę su Parišu, nors... Nei draugais, nei pora jų nebūtų galima pavadinti. Netikėtai susitikusių kvailelių duetas, pora naktų praleidęs toje pačioje lovoje ir po to lyg niekur nieko viską pamiršęs, nes kitaip tiesiog nebuvo galima. Prisirišimas ir bet koks glaudesnio ryšio siekis reiškė grėsmę darbo nuostatų pažeidimui ir galimybę skaudžiai nusvilti asmeniniame gyvenime. Tiesa ta, kad su partneriais Felicijai niekada gerai nesisekė ir anksčiau ar vėliau jie dingdavo paaiškindami, jog niekaip negali prisiderinti prie jos gyvenimo būdo ir nori kažko sėslesnio nei kas antrą naktį namuose pasirodanti mergina, kuri, jei bus blogos nuotaikos, pasiūs velniop ir nueis miegoti. Tokia jau ji. Arba bent jau taip buvo priversta apie save galvoti, kai išsiskyrė su penktu vaikinu, kuris nudrėbė, kad jeigu ji ir toliau taip gyvens, nusibaigs kaip viena iš tų komedijose šmėžuojančių pensininkių su dešimtimis priglaustų benamių kačių. Tebūnie. Kol kas nematė prasmės ką nors keisti. Viso labo griežtai atsiribojo nuo rimtų draugysčių ir tapo, švelniai tariant, palaida bala.
Po to, kai Džordanas atkirto, kad neturi draugės ir užsiminė, jog norėtų Felicijai kažką papasakoti, tačiau negali, nes pats sunkiai susigaudo, tamsiaplaukė prisimerkė ir įtariai į jį sužiuro.
-Nemaniau, kad esi toks šiknius. - negarsiai pratarė ir vyptelėjo. Omenyje turėjo tai, kad prieš aplinkinių akis susidarė vaizdas, jog jis ir banšė, kone auksinė porelė, o štai už akių šis tiesiai šviesiai rėžė, kad draugės visgi neturi. Dar vienas romanas be įsipareigojimų? Kita vertus, tai ne jos reikalas, o net jeigu taip ir yra, ji neturi teisės teisti vaikino, kai ne taip ir seniai taip pat su juo kvailiojo kaip nelemta šešiolikmetė su vyresnioku.
-Tada tikriausiai būtų pats metas sužinoti. Ypač jeigu su tuo susijęs ir gaisras. Žinai, vieną namą dar galima atstatyti, bet kai supleškės visas miestelis, kaži ar bus taip paprasta. - myktelėjo ne tiek rimtai, kiek lengvai paironizuodama. Nenorėjo traukti vaikino už liežuvio ir raginti iškloti viską, ką žino, tad beliko griebtis juokų ir laukti, kol Džordanas nutars, jei išvis kada nors taip nutiks, kad galima pasitikėti Felicija ir užsiminti jai bent jau apie tai, ką žino.
Nukreipusi savo įtarų žvilgsnį į degėsius, kitsunė nežymiai susiraukė svarstydama, kokia priežastis protokole skambėtų įtikinamiausiai. Jei rašys, kad tai buvo viryklė, teks gauti iš gaisrininkų patvirtinimą, jog gaisro židinys buvo virtuvėje, bet jei ne... Teks kvosti Parišą ir ištraukus iš jo reikalingus istorijos fragmentus, sukurpti ką nors buitiškai realaus, o ne pasaką apie vilkolakius, banšes ir demonus. Suklususi tik po to, kai pajuto švelnų prisilietimą prie skruosto, tamsiaplaukė sužiuro į Džordaną ir skausmingai atsiduso tartum norėdama su oru iš plaučių iškvėpti ir tą kibirkštį, kuri sužibėdavo kas kartą, kai vaikinas prie jos prisiliesdavo. Ne kuris nors kitas, o būtent šis, neaiškiomis aplinkybėmis supleškinęs savo namus ir vis tiek išlikęs pakankamai ramiu lyg paslapčia būtų tikėjęsis panašaus nutikimo. O ji dar kuo ramiausiai siūlo jam apsistoti jos namuose. Visa tai nežadėjo nieko gero. Bent ne Rhodes širdžiai, kuri greitu metu veikiausiai pavargs plakti ir vieną tamsią valandą sustos, nes nebegalės pakelti dar vieno smūgio.
-Sudegė tavo namas, o tu zirzi dėl kepsnio. Ką nors vartojai? - nepatikliai paklausė ir abiem delnais suėmusi jo veidą, įsižiūrėjo į akis, norėdama patikrinti, ar vyzdžiai neišsiplėtę. Tariamai. Nemanė, kad Parišas realiai galėtų ko nors prisilupti ir po to supleškinti savo namus.

Parišas buvo daugiau ir labiau prisirišantis žmogus, gerai jau, ne tiek daug žmogus, tačiau vis vien buvo tas, kuriam reikėjo daugiau šilumos prisirišimo, kad būtų šalia. Jis pakluso taisyklėms, visai nenorėjo nusižengti, bet gerai pagalvojus jis visada, visą gyvenimą viskam nusižengdavo, nes kitaip neišeidavo. Tikriausiai taip nei velnio nelinksma, bet kai sužinojo, jog nėra paprastas žmogus ir liepsnos jam nieko nepadarys, netgi jei degs visas namas, jis liks be rūbų, o pats nepaliestas, o kadangi kai nebūna paprastu žmogumi jis turi begalybes galių, o dabar kai stovi priešais netgi negalėjo kažko išgelbėti, visgi galbūt spintelėse dar kažkas buvo likę, gal nesudegė visiškai viskas ir kadangi labai greitai užgeso galėjo būti ir kitas variantas. Visgi jis tikėjosi, kad galbūt pavyks labai greitai atgauti atgal, reikėjo poros darbuotojų ir viskas bus gerai. Per daug nesijaudino dėl namo, dabar atrado didesnę problemą, jis pats. O kadangi dar nebuvo aišku kas jis toks paėmė piktumas, susinėrė rankas ir neatrodė, kad nustotų pykti, kas gi nepyktų tokią akimirką. Visi jo pažįstami, kad ir ta paauglių kompanija žinojo, banšė, vilkolakis, kitsunė,kojotė... O jis policijos darbuotojas vagiantis lavonus, nuostabi veikla po darbo, prieš darbą, darbo metu.
Galiausiai stoviniuodamas iš pasakydamas, kad merginos neturi kilstelėjo antakį sučiaupdamas lūpas. Visgi su Lidija jo niekas nesiejo. Jie buvo draugai, velniškai geri draugai, nes juk nei jis lindo prie jos, nei ką sakė, tiesiog padėdavo, būdavo kartu, o dabar ji kažkuo jį kaltina, tad pavartė akis tyliai atsidusdamas.
- Tu juk supranti, kad ta mergaičiukė jauna. Galbūt ji man tiesiog padeda sužinoti koks velnias aš esu. Jau ilgą laiką. Jei ketinčiau papasakoti, tikriausiai spėju reiktų viską pradėti nuo pirmos minutės ir taip kaip dar vienas šerifo padėjėjas bandė mane sudeginti pačiame šerifo automobilyje. – Gūžtelėjo pečiais. Pasakyti viską Felicijai kai numanė, kad ji taip pat kažkas, tik jis nenumanė, o ji tuo pačiu irgi nesakė. Jis galėjo ir ją kaltinti tokiais dalykais, atmetus faktą, jog savo namų mergina regis visai nedegino. O jis kitas reikalas.
Atsiduso atitraukdamas rankas ir pasidėdamas jas prie savęs. Juokinga situacija, tikrai labai jau juokinga kai viskas dabar pasisuko taip. Jis nešioja lavonus ir deda juos prie medžio net to nenumanydamas, o dabar dar taip. Gražu, nesugebėjo tvardytis mintyse ir keikti kažką kas pasuko jo likimą tokiu kampu. O jei visgi jis blogas, ne žmogaus puse, nes toji nusprendė, kad jam reikia būti policininku, daug laiko tai buvo jo pagrindinė veikla. Norėjosi paklausti kas taip žaidžia, tačiau jis visgi tylėjo užsimerkdamas ir nuleisdamas galvą žemyn. Ironiškiau nesugebėjo būti.
- Jei kas nors degs tu sugebėsi užgesinti. Nesuku dėl to galvos būdamas šalia. – Ne taip garsiai pasakė tarsi išduodamas, jog aišku, jog susiję su ugnimi, tačiau neaišku kas, o gal jam netgi nereikia to žinoti. Dar pačiam nebuvo aišku.
Būdamas lauke ir pats nejučia ištiesdamas ranką jos pusėn žinojo, kad Felicijai reikėjo pasakyti arba bent jau reikia. Nežinia kada, juk jei jis nežino kaip žinos kas nors kitas. Nei Lidija, nei kas nors kitas. Nors visgi pastebėjo ir jos miną, abu kvaileliai ir abu puikiai žino ką jaučia. Todėl irgi nesitikėjo, kad Fels suims jo veidą ir paklaus ar ką nors vartojo, kad taip kalba. Norėjosi nusijuokti, vis dar buvo šiokioje tokioje įtampoje ir strese, galbūt dėl to kalbėjo apie nereikalingus dalykus. O šiandien dar ir visą dieną dirbo. Jautėsi pavargęs, todėl užsimerkė suimdamas abi rankas ir patraukdamas papurtė galvą. Nieko nerūkė, nespėjo visgi.
- Papasakosiu tau. Ne čia. – Nuleido akis į vis dar laikomas jos rankas ir patraukė pirštus nuo merginos susigrūsdamas į kelnių kišenes ir kilstelėdamas akis į žvaigždėtą dangų. Normaliomis sąlygomis žavėtųsi tokiu dalyku, bet kai buvo ir pervargęs bei dar prie savo namų jį daugiau nervas ėmė, kad nieko negalėjo padaryti.

Apie kokią šilumą gali būti kalba, kai ir Parišas, ir Rhodes patys buvo gyvi vaikščiojantys ugnies fakelai? Jokie šalčiai tokiems kaip šiedu, nebaisūs. Išliko nebent grėsmė, kad šerkšnu ir speigais apsitrauks širdys, jei pernelyg ilgai liks užmarštyje ir negaus nei vieno rūpestingo prisilietimo. Tai, kas vyko tarp dviejų pareigūnų, tebuvo mėginimas apgauti save ir būdas bent trumpai pasijusti reikalinga kitokia prasme. Bet su kitu rytu viskas išnykdavo. Jų niekas nesiejo ir vargu ar kada sies, nes Felicija nebebuvo ta pati naivi mergina, kuri mėgintų priartėti prie jai patikusio vaikino, o Džordanas šiuo metu ne tik leido laiką banšės draugijoje, kuri jam padėjo visapusiškai, bet ir turėjo milijoną kitų problemų, kurios buvo kur kas didesnis prioritetas nei kažkokių santykių puoselėjimas, tad kelios audringos naktys nieko nereiškė. Paslapčia Felicija veikiausiai nudžiugtų, jei sužinotų, jog jo pašonėje išties yra mergina, kuri net tik moka pasirūpinti tokiu geraširdžiu, auksinio retriverio charakterio savininku, bet užkertą kelią bet kokioms netinkamoms Rhodes mintims, kurios gali pastūmėti ją dar kartą pabandyti prie kažko priartėti. Šiuo atveju - Džordano.
-Gerai gerai. Neprivalai man aiškintis. Tai, kas vyksta tarp tavęs ir Martin, Clark ar kurios kitos, ne mano reikalas. - murmtelėjo ir pavartė akis. Atvyko dėl iškvietimo, o dabar pati provokavo Džordaną ir tempė jį už liežuvio versdama atskleisti, kas sieja jį ir vieną iš milijono aplink jį besistaipančių merginų, kurių tikrai nestigo.
Apie tą atvejį, kai vienas iš pareigūnų mėgino susidoroti su Parišu ir įkalino jį automobilyje, kurį vėliau padegė, Felicija buvo girdėjusi, tačiau niekada nemėgino įsigilinti į situaciją, nes tai, kas buvo kalbama viešai, atrodė vienas didelis farsas, o noro pačiai mėginti išsiaiškinti, nebuvo. Visgi, pasitaikė proga sužinoti daugiau, jei tik vaikinas nepersigalvos.
Nepatikliai išrietusi antakį po Džordano pareiškimo, kad ji sugebės užgesinti gaisrą, Rhodes tylėjo, susilaikydama nuo bet kokių replikų. Arba jis manė, kad ji visur velkasi su savimi gesintuvą, arba žinojo, kad ji tiek pat žmogus, kiek ir bet kuri kita būtybė iš to nelemto sąrašo. Felicija niekada jo nematė. Nedaug trūko, kad galėtų pasižiūrėti, bet tada kaip tyčia pasirodė Parišas ir plėšte išplėšė iš jos rankų popiergalį pareikšdamas, jog tai konfidenciali informacija. Numojusi ranka į slapukavimą, tamsiaplaukė ir čia savo snapo nekišo. Laikytis nuošalyje visuomet atrodė priimtiniausias variantas.
Neįžvelgusi žaliose vaikino akyse nieko įtartino, Rhodes ir pati nukreipė žvilgsnį savo rankas, kurios vieną akimirką vis dar buvo ant vaikino skruostų, o kitą, jau nustumtos šalin. Viso labo nežymiai linktelėjusi, Felicija susinėrė rankas ties krūtine ir prisimerkė.
-Man reikia surašyti protokolą, o po to dar užsukti į nuovadą. Važiuosi kartu ar duoti namų raktus ir iškart keliausi ten? - paklausė be ypatingų emocijų tiek veide, tiek balse. Jei prieš minutėlę ji atrodė nuoširdžiai susirūpinusi, tai dabar priminė nuo darbo pervargusią, amžinai viskuo nepatenkintą pareigūnę, kuri visada kalba tuo pačiu monotonišku tonu ir nemoka šypsotis.

Parišas nebandė apsimesti kažkuo ar stengtis patraukti savo pusėn žmones, kurie to nenorėjo, išties tai jam visai tokių dalykų nereikėjo, atrodė keista, bet buvimas su žmonėmis, kurie parodė jam, kad nėra toks normalus koks manė esantis. Jis vis dar nieko nežinojo, ėjo iš proto, o dabar dar kvailiausia darė žalos sau. O kas jei kada nors atsitiks baisesni dalykai nei namų sudeginimas? Jis to bijojo, prisirišti prie kažko ir taip įskaudinti ne tik žodžiais. Taigi, pagrindinė priežastis ko drąsusis Džordanas negalėjo padėti sau ar savo mintims tai baimė. O dabar beliko pasakyti, jog Felicijai jis visgi kažką jautė, bet tuo pačiu dabar pasižiūrėjus į merginą, kurios veide nuostabi šypsena, susirūpinimas ir noras padėti. Gal ji ir nepasitikėjo juo. Nepasitikėjo jokiais vyrais, ypač kai žinojo, jog merginos sukosi aplink vaikiną, todėl išgirdus jos pastabą apie tai, kad jai nerūpi su kuo jis ar ką daro sunkiai atsiduso. Tai nebuvo pavydas. Jis pats ardytųsi matydamas merginą su kažkuo kitu, bet jei pats... Tai tik sunkus atodūsis ir linktelėjimas. Nerūpi tai nerūpi. Netgi jeigu sunkoka pagalvot, jog viskas susiklostė taip paviršutiniškai.
Atsiduso susinerdamas rankas vos tik patraukė jas nuo savo veido. Juk neseniai sudegė namai ir Felicijos nuotaikai pasikeitus jis negalėjo nieko pasakyti, pats nenumanė kaip jam bus ateityje, o kadangi jau buvo nusprendęs papasakoti tai ką žinojo. Reiškė gan daug, netgi gal mergina nuspręs, kad pavojinga būti su juo, gal netgi neįsileis į savo namus. Jis visiškai ją suprastų, pasijuto tarsi koks beprotis. Patylomis nusisuko pakeldamas akis į dangų ir vėl lyg žavėdamasis tuo kas ten slepiasi, o gal vieną akimirką ir klausė kas dedasi aplink jį. Gaila nebuvo tikintis, tai galėtų laukti Dievo atsakymo, matosi, jog jam nepasisekė. Visapusiškai. Trumpam sugrįžo prie merginos veido bei žengtelėjęs dar vieną nedidelį žingsnį. Gavęs klausimą ar keliaus kartu, ar eis pas ją pakreipė lūpas galvodamas, kuris variantas jam daug labiau priimtinas. Žinoma, nesijaus jaukiai eidamas vienas, netgi jei jis ten jau buvo. Todėl keliavimas su mergina į nuovadą buvo pats tas.
- Važiuosiu kartu. Su tavimi. – Tarstelėjo trumpam palinkdamas link jos veido. Nesijautė gerai nežinodamas, kodėl taip daro, todėl visgi vos kelioms sekundėms pabučiavo ją apsisukdamas ant kulno bei nuleisdamas akis, kad nesusitiktu su Rhodes žvilgsnius. – Pabūk dabar mano vaistais. Einam, nes išeisiu iš proto stovėdamas prie namų ir negalėdamas į juos eit. – Sumurmėjo visai nepatenkintas, nors pirmasis sakinys buvo ištartas pakankamai švelniu tonu. Nors visgi paėjęs kelis žingsnius atsisuko atgal suimdamas jos ranką ir nusivesdamas link jos automobilio su kuriuo ir atkeliavo, pasižiūrės kas naujo nuovadoje, kol jis nebuvo čia kelias valandas. Galėjo daug kas pasikeist, o kadangi dabar būtent pas jį ne toks pasaulis koks buvo galbūt prieš pusmetį.
Neilgai trukus ir abu nukeliavo link nuovados nusprendus ilgiau nelikti prie Parrish‘o namų bei gailėtis to kas nutiko.