.

Vakaro prietema suteikė puikų prieglobstį medžių šešėliuose. Jie slėpė merginos siluetą, tačiau šioji puikiai žinojo, jog tuose pačiuose šešėliuose taipogi gali tūnoti ir blogis, kurį ji šiuo metu medžiojo. Vampyrai. Didžiausias gamtos nesusipratimas. Šarlotė stengėsi jį naikinti kuo efektyviau ir dažniau. Deja, ne visada pasisekdavo. Šį vakarą sliūkindama palei medžius ir tikėdamasi rasti kažkokį vampyrą klaidžiojantį čia, mergina tvirtai spaudė arbaletą, šaudantį medinėmis strėlėmis. Nuo vėjo šlamantys medžiai priversdavo merginą krūptelėti, kai kuri nors šakelė garsiau trakštelėdavo. Eiti į mišką vienai nebuvo protinga, tačiau Amelija jau seniai buvo pametusi sveiką protą vardan nepaaiškinamo keršto troškimo. Tokia jauna ir tokia... sugadinta. Tokia ji save ir laikė. Na, bet jei tai reiškė, jog ji galės ir toliau žudyti vampyrus, savimi Šarlotė nesiskundė. Lėtai kvėpuodama mergina stengėsi neišduoti savo buvimo čia, miške, bet suvokė, jog vampyrų juslės yra kelis kartus geresnės, nei paprasto žmogaus. Nei jos. Tai automatiškai suteikė jiems pranašumą. Verbenos bomba, keli kuolai ir pistoletas, pritaisyti prie specialau diržo, kuris tvirtai kabėjo ant liauno merginos kūno, taip pat teikė pranašumą. Nebent jis bus nuplėštas ir numestas kažkur tolyn, tarp medžių, o tamsoje jo surasti Šarlė tikrai neįstentų. Tik ne tada, kai ji būtų akistatoje su kraujasiurbiu.
Nuvijusi savas baimes mergina prisispaudė prie vieno iš medžių ir sustojo. Arbaletas gan skausmingai įsirėmė į jos krūtinę, tačiau Šarlotė nepaisė skausmo, spaudė ginklą arčiau savęs, lyg jis būtų vienintelis jos išsigelbėjimas šioje netikėtai suplanuotoje medžioklėje.

Kadangi jau buvo sutemę ir Stefanas buvo įsitikinęs, jog nieko čia nesutiks, tad visiškai negalvodamas netrukus ir atsirado miško tankmėje. Žinoma, dabar jis vėl buvo gerasis Stefanas, kuris negėrė nekaltų žmonių kraujo ir vietoj to skriaudė taip pat nekaltus gyvūnėlius, tačiau, kito pasirinkimo nebuvo. Taip, kartais vampyras nuvogdavo vieną ar kitą maišelį kraujo iš ligoninės saugyklų, tačiau stengėsi tai daryti kuo rečiau, nes žinojo, kaip lengva jam vėl tapti plėšrūnu Stefanu, o to jam mažiausiai šiuo metu reikėjo.
Taigi, vos pasirodęs miško tankmėje, Stefanas įjungė visus savo pojūčius ir ėmė dairytis kokios nors stirnos ar triušiuko. Netrukus pamatęs šuoliuojančią stirną, vaikinas kelias sekundes ramiai stovėjo, kai netrukus šoko ant jos ir pargriovęs ant žemės, savo iltimis įsisiurbė į vargšo gyvūnėlio kaklą bei ėmė godžiai gerti kraują, nuo kurio pasisotinti buvo sunku. Ypač Stefanui, ir ypač nuo gyvūnu kraujo. Tikėdamasis, jog galės ramiai atsigerti ir pasišalinęs toliau vykti kažkur ieškoti Deimono, Salvatore nė nesidairė aplinkui. Tačiau, visgi, palikęs jau numirusią stirną ir atsistojęs bei pasiruošęs pasišalinti, vaikinas įsiklausęs netrukus išgirdo kažką netoliese kvėpuojant. Juk miške buvo nerealiai tylu, o jo klausa buvo geresnė nei įprastų personų. Staigiu judesiu Stefanas tuojau pat atsirado priešais nepažįstamąją, o išvydęs, jog šioji ginkluota, tik sustingo spoksodamas į ją, vis dar kruvinomis nuo kraujo lūpomis.

Laikas slinko baisiai lėtai, tos kelios minutės, kurias medžiotoja stovėjo prisiglaudusi prie storo medžio kamieno, išaugo į tikrą amžinybę. Mintys, kad miške nieko nepeš, atrodė labai realios, tačiau tada, kai rodės, jog vilties sutikti čia vampyrą beveik nebebuvo, neįprastas šlamesys privertė merginą įtempti savo ausis. Tai nebuvo medžiai. Galėjo būti gyvūnas. Arba... jos naujasis taikinys. Kai Šarlotė jau ruošėsi eiti pažiūrėti, kas sudrumstė tylą miške, priešais ją atsirado veidas ir visas Amelijos kūnas nuėjo pagaugais. Ji niekada nepriprasdavo prie tokių staigių vampyrų judesių. Lygiai taip pat negalėjo žiūrėti į krauju išteptus tų siurbelių veidus. Neskubėk ir būsi pirmas taisyklė dabar negaliojo. Šarlotė suvokė, jog jeigu nenukenksmins šio parazito, taps lengvu grobiu, o ilčių savo kakle ji nenorėjo pajusti. Tai taptų pažeminimu. Silpnumu. Medžiotojos pirštai automatiškai nuslydo prie gaiduko ir jį nuspaudė, net nežiūrėdama, kur taiko. Atsilaisvinęs arbaleto mechanizmas iššovė medinę stėlę tiesiai į vampyro šlaunį. Jeigu tai jo ir nenužudys, bent jau pristabdys. Laikinai.
- Ne pačiu tinkamiausiu laiku sumanei pavalgyti. Negi niekas nesakė, kad miške gali būti pavojinga? - kilstelėjo antakį stengdamasi išlikti šalta ir blaivaus proto, tačiau sekėsi kiek sunkiai. Kraujas, and vaikino lūpų, ją blaškė. Mintyse Šarlė jau galėjo matyti, kaip jis įsisiurbia į jos kaklą, o nuo tokių pamąstymų, jos kūnas tik dar labiau nutirpo, tačiau mergina vis dar tvirtai laikė arbaletą abiem rankom, pasiruošusi jį panaudoti dar kartą, jeigu tik to prireiks.

Pajutęs skausmą šlaunyje, vaikinas kaip ir buvo galima tikėtis, iškart suklupo ant žemės. Sukandęs dantis iš skausmo, Stefanas stengėsi neišleisti jokio garso, tačiau sekėsi sunkiai. Pasirėmęs rankomis į žemę, vaikinas nudelbė galvą ir kelis kartus giliai įkvėpė bandydamas atgauti jėgas. Įniršis užvaldė Stefano kūną, tačiau jis stengėsi su tuo kovoti, kaip ir visada. Nenorėjo skriausti šios merginos, nes tai buvo ne Stefaniškas poelgis, tačiau jeigu viskas nesibaigs tik su šūviu į jo koją, kažin ar vaikinas dar atlaikys, juk net ir jo kantrybė turi ribas. Kadangi dar jis ir žmonių kraują retokai gėrė, tai skausmas buvo tik stipresnis, o ir žaizdos gijo daug ilgiau.
Galiausiai susiėmęs, vampyras abejomis rankomis suėmė strėlę ir ištraukė sau iš kojos bei numetė ją šalin. Lėtai atsistojęs, šis pakankamai piktu žvilgsniu įsispoksojo į priešais jį stovėjusią merginą bandydamas nuspėti tolimesnius jos veiksmus.
-Viskas.. viskas ne taip kaip atrodo,-bandydamas save pateisinti sumurmėjo vaikinas šiek tiek mikčiodamas, mat žaizda kojoje dar nebuvo spėjusi sugyti.
-Aš ne.. negeriu žmonių kraujo. Viskas ne taip,-vis dar teisindamas save sumurma Stefanas akylai stebėdamas merginą ir tai, ką dabar ji ruošėsi daryti. Jis tikėjosi, jog šioji nebus tokia kvaila, jog vėl bandytų jam smogti, tačiau reikėjo apsidrausti.

Visi jie meluodavo. Pirma pamoka, kurią medžiotoja buvo išmokusi, tai nepasitikėti nė vienu vampyru. Jų žodžiai visados būdavo apkartinti melu, mažesniu ar didesniu. Šarlotė nesuvokė, ar jie taip mėgindavo išblaškyti asmenis, stovinčius priešais, ar toks jau buvo siurbelių būdas. Mergina gal kartais ir būdavo naivi, manydama, kad į pasaulį dar galima įnešti šiek tiek gėrio ir stabilumo, tačiau tikėti tuščiais vampyro žodžiais ji net neketino. Negeria žmonių kraujo? O taip, kurgi ne. Blogiausia buvo tai, kad jos taikinys išsitraukė strėlę, kurią Amelija buvo pasiuntusi į jo koją. Vampyrai gijo greitai, tai medžiotoja puikiai žinojo, tačiau dar vienos strėlės į vaikiną ji nepaleido, bent jau šią akimirką.
- Manai aš tuo patikėsiu? Banaliu pasiteisinimu, kad žmonės nėra tavo maistas? Kas manaisi esantis? Edvardas iš Saulėlydžio sagos? - sarkastiškai prunkštelėjo primerkdama akis. - Man nerūpi, kas tu ir kuo maitiniesi. Esi vampyras. O juos aš žudau, - pareiškė be jokios baimės balse ir demonstratyviai nutaikė iš naujo užtaisytą arbaletą į vaikino pusę. Pirštai jau buvo uždėti ant gaiduko, ginklas tvirtai suspaustas abiem rankom. Šarlotė ėmė gailėtis, jog nepasiėmė daugiau amunicijos. Verbenos strėlytėmis šaudantis pistoletas dabar būtų buvęs puikus sprendimas norint greitai ir efektyviai parklupdyti vampyrą. Deja, buvo jau per vėlu galvoti apie tai ir ginklas, esantis jos rankose, dabar buvo svarbiausias.
- Taigi sakyk, nori greitos mirties, ar man su tavimi dar pažaisti? - vienu ar kitu atveju, jis būtų buvęs pakankintas, tačiau Šarlotė visgi leido sau suteikti vampyrui netikrą viltį, kurią pati galėtų ir atimti.

Stefanas sugriežė dantimis ir purtydamas galvą pažvelgė į žemę bandydamas sugalvot kaip elgtis šioje situacijoje. Buvo akivaizdu, kad jeigu išliks gerasis Stefanas, tai netrukus bus negyvas ir šitą vaikinas kuo puikiausiai suprato.
-Atsiprašau..-sumurmėjo vaikinas pakeldamas galvą ir pažvelgdamas į priešais jį stovėjusią būtybę. -Bet aš dar nenoriu mirti, prieš tai turiu šiokių tokių reikalų,-tarė vaikinas, žinoma, omeny turėdamas savo brolį, kurio ieškojo jau kelias savaites ir nė neketino pasiduoti, kol jo neras.
Nieko nelaukęs, Stefka vos ištaręs tuos žodžius staigiu judesiu trenkė merginai per rankas, jog iškristų jos ginklas, o šiam pasiekus žemę, Salvatore pagriebė jį ir numetė visa savo vampyriška jėga kuo toliau nuo šios vietos. Tuomet pažvelgė į priešais jį stovėjusią medžiotoją ir gūžtelėjo pečiais.
-Kaip jau sakiau, atleisk, bet mirti aš nepasiruošęs,-dar kartą pridūrė, o tuomet atidžiai nužvelgė merginą galvodamas, ar ji neturi dar ko nors, ką galėtų panaudoti prieš Stefaną. Galiausiai supratęs, jog jo skruostai ir lūpos vis dar kruvini, vaikinas greit su ranka nusivalė kraują ir pažvelgė į merginą.
-Ir aš iš tikrųjų negeriu žmonių kraujo. Jeigu būtum protinga, suprastum, kad man nėra prasmės meluot,-sumurma spoksodamas į šią būtybę, kuri aišku supykdė jį, tačiau tai dar buvo gerasis Salvatore, nepakankamai įsiutintas, todėl kol kas nieko blogo ir nedarė.

O jis buvo nepėsčias, puikiai sugebėjo pasinaudoti savais pranašumais, išmušdamas iš medžiotojos rankų nedidelį arbaletą ir pasiųsdamas jį kažkur gilyn į mišką. Šarlotė sustingo. Jis galėjo ją pribaigti, po velnių, tikrai galėjo, tad kam tos bereikalingos šnekos, kad jis negeria žmonių kraujo? Mergina žinojo, kad kiekvienas vampyras turi potraukį kraujui ir galiausiai jis įveikia net pačius stipriausius. Šis vampyras gal ir atrodė turįs stiprią valią, tačiau Amelija buvo nepatikli. Netikėk niekuo ką jis sako. Ši mintis jaunosios medžiotojos galvoje sukosi visą laiką, tarsi priminimas, kad negalima nuklysti nuo savo užduoties. Galbūt arbaleto ir nebebuvo, tačiau prie jos diržo vis dar buvo pritaisyta verbenos bomba, kuolai ir pistoletas. Ne kažkas, bet geriau, nei nieko.
- Regis, aš taip pat buvau užsiminusi, kuo verčiuosi gyvenime. Nepyk, taip jau viskas sutverta, - apsimestinai meiliai šyptelėjo, pirštais mėgindama užčiuopti pistoleto rankeną. - Dar kartą pasinaudok savo greičiu ir springsi savo paties krauju, - suurzgė pirštams užčiuopus šaltą metalą. Mergina viena ranka ištraukė ginklą iš jo dėklo ir staigiu mostu nukreipė jį į vampyrą. Šį kartą neketino jo prarasti, todėl nieko nelaukdama paleido tris šūvius į jo pusę. Šarlotei nerūpėjo, kur ji pataikys, tiesiog norėjo greičiau užbaigti savo darbą ir sudeginti vampyro lavoną, kaip įprastai darydavo.
- Jūs visi meluojate. Tokia jau jūsų etiketė. Negalėčiau būti gera medžiotoja, jei tikėčiau kiekvienu žodžiu, kurį sakai. Apsidrausti visada sveika, - gūžtelėjo pečiais vis dar laikydama iškeltą ginklą. Riešą kiek skaudėjo nuo stiprios atatrankos, tačiau medžiotoja stengėsi to nepaisyti, buvo per daug susitelkusi ties vaikinu, kurį ką tik apdovanojo keleta šūvių su medinėmis kulkomis.

Turbūt reikėjo nuspėti kitą merginos ėjimą ir Stefanas pats nustebo, kaip nesugebėjo to padaryti, mat netrukus dvi kulkos smigo į vaikino pilvą ir dar viena į vargšę šlaunį. Nedelsęs nė sekundės vampyras ir vėl suklupo ant žemės ir rankomis susiėmęs už pilvo sukando dantis garsiai urgzdamas. Šį kartą Salvatore įniršis buvo pasiekęs maksimumą, mat juk jis iš tiesų pabandė susitarti su medžiotoja, papasakojo jai visišką tiesą, net gi neskriaudė jos, kai turėjo tam progą, tačiau štai ir vėl sužalotas praktiškai gulėjo ant žemės ir raitėsi iš skausmo.
-Matau mėgsti rizikuot..-suurzgė vaikinas ir susirietė į kamuoliuką, viena ranka vis dar laikėsi už pilvo, o kita stengėsi, kad ir per didžiausius skausmus, bet kuo nepastebimiau išsitraukti kulkas. -Kaip gaila, kad net ir mano kantrybė turi ribas,-pridūrė Stefanas ir sukandęs dantis ištraukė paskutinę kulką iš kojos bei numetė ją tolėliau. Vos tik tai padarė, vampyras sukaupė visas jėgas kiek dar jų beturėjo (nors aišku tokių buvo likę nedaug, visgi nemėsėdis buvo vargšas), o tuomet staigiu greičiu prišoko prie medžiotojos, trenkė iš jos rankų ginklą, kuris šį kartą nukrito visiškai prie pat, ir pagriebęs merginą už gerklės stipriai prirėmė prie medžio bei iššiepė iltis.
-Žinai, kuo skiriuosi nuo kitų? Jeigu paragauju žmogaus kraujo, nebegaliu sustot labai ilgą laiką. Tokie kaip aš, vadinami plėšrūnais ir tu itin mane provokuoji grįžti prie savo titulo,-iššiepęs iltis sušnypštė, o vaikino žvilgsnis nuslinko link merginos kaklo. Įsiklausęs Stefanas kuo puikiausiai galėjo girdėti jos venomis tekantį kraują ir tai tik dar labiau kėlė jo alkio troškimą. Įniršis + apleidę jėgos + alkio troškimas = plėšrūnas ir nesivaldantis Stefanas. Labai blogas derinys.

Šis vakaras merginai galėjo baigtis tragedija. Iki to mažai trūko, mat dar vienam ginklus nukritus ant žemės prieš jos valią, o vėsiems vaikino pirštams stipriai įsikibus į jos kaklą, Šarlotė išplėtė akis. Savisaugos instinktas liepė išsilaisvinti ir nešdintis iš čia po velnių. Prie jos nugaros tvirtai rėmėsi medžio kamienas. Priešais ją - įsiutęs vampyras. Ne pats geriausias variantas norint iš čia nešdintis. O jos darbas, taip pat, nebuvo užbaigtas. Šarlei stigo oro, todėl stengdamasi patenkinti deguonies poreikį, ji pravėrė lūpas, mėgindama giliau kvėpuoti pro burną. Tai šiek tiek gelbėjo, tačiau neužtektinai. Blaivaus proto nepavyko išlaikyti, jį užtemdė momentinė panikos ataka, o be racionalumo ji tebuvo lengvai įveikiama mergaitė, pasipainiojusi po netinkamo vampyro kojomis.
- Manai aš bijau mirties? - sugebėjo pašaipiai paklausti, kilstelėdama abu antakius viršun. Net jei ir stengėsi atrodyti bebaimė, mirti nenorėjo. Ją gąsdino ta nežinomybė, laukianti po mirties. Šarlotė nežinojo, kas nutinka po to. Ar siela reinkarnuojasi į kitą kūną, kaip teigė vieni žmonės, ar, kad kaip visada sako tikintieji, tu pats patenki arba į dangų, arba į pragarą? Šarlė neabejotinai keliautų žemyn, pas patį šėtoną, tačiau net jeigu ir degtų pragare visą amžinybę, medžiotoja nesigailėtų nė vienos atimtos gyvybės. Vampyrai nepriklausė šiam pasauliui. Jie buvo parazitai, o kenkėjus reikėjo naikinti.
- O, pirmyn, suleisk savo purvinas iltis man į kaklą. Tuo ir baigsis tavo postringavimai apie nesimaitinimą žmonėmis, - sugriežė dantimis provokuojančiai žvelgdama tiesiai vaikinui į akis. - Juk sakiau, kad jūs visi vienodi. Melagiai, manipuliuotojai, žudikai. Padlaižiaujate iš pradžių, o pasitaikius progai, nužudote jums kilusią grėsmę, - pavartė akis, nurydama seiles ir kiek pasimuistydama, tačiau ištrūkti iš vampyro gniaužtų buvo neįmanoma. Šią akimirką viskas priklausė nuo jo, o Šarlotė kantriai laukė to, kaip pasisuks ši situacija.

Stefaną šiuo metu buvo be galo užvaldęs alkio troškimas. Girdėdamas merginos venomis tekantį kraują, vaikinas nė negalėjo normaliai susikaupti, kad girdėtų tai, ką ji šneka apie mirtį ir baimę, arba vėliau, apie žudymą ir Stefano buvimą blogiečiu. Viskas, ką jis girdėjo ir apie ką galėjo galvot buvo šios medžiotojos kraujas, kurio jis nerealiai norėjo paragaut. Tačiau Stefanas puikiai suprato, kad jei paragaus, jis ne tik nužudys šią merginą, tačiau taps plėšrūnu, kuriam neberūpės niekas - nė Caroline, nė brolio suradimas.
-Aš.. negaliu.. susitvardyt,-nežinia, ar sakė merginai ar kalbėjo su savo paties alkiu ir sąžine, tačiau spoksojo tik į medžiotojos kaklą daugiau nebe pakeldamas akių. -Girdžiu, kaip tavo venomis teka kraujas ir viskas, ką noriu padaryt, tai perplėšt tau gerklę,-giliai kvėpuodamas ir bandydamas nuramint save ištarė Stefanas, vėlgi, greičiausiai kalbėdamas net ne su mergina. Nors vienu metu, jau atrodė, jog jam pavyko susitramdyt, tačiau netrukus vaikino paakiai ėmė raukšlėtis, o iš jo burnos išlindo iltys. Supratęs, kad nebegali to suvaldyt, Salvatore pagaliau pažvelgė į medžiotojos akis. -Atleisk man,-suinkštė vaikinas, nes daugiau nebegalėjo kontroliuot kraujo troškimo, ir pasilenkęs link merginos kaklo jau buvo palietęs jį savo iltimis, tačiau netrukus prieš jo akis iškilo nusivylusios Caroline atvaizdas, o vėliau Deimonas šaukiantis pagalbos. Kelias sekundes luktelėjęs, Stefanas visgi neįkando medžiotojai ir atsitraukęs paleido ją bei dar kelis kartus užsimerkęs giliai įkvėpė. Susitvardė. Ir dėl to buvo labai laimingas šiuo metu.

Akimirką, kai vaikino akys tapo raudonos, Šarlotė buvo įsitikinusi, kad atėjo jos galas. Juk jis pats sakė, kad negali valdytis ir, vos tik įsisiurbia į kieno nors kaklą, neatsiplešia nuo jo kol venomis teka bent lašelis kraujo. Ji buvo kvaila provokuodama vampyrą, dabar tai aiškiai suvokė, tačiau laikas ją spaudė ir taisyti padėties Amelijai nebebūtų pavykę. Mergina užsimerkė, sukando dantis  ir laukė skausmingo dūrio savo kakle. Tačiau jo nepajautė. Alsavimas prie jos kaklo gąsdino Šarlotė, tačiau jis netrukus dingo, o ranka nuo jos gerklės taip pat pasitraukė. Sutrikusi, medžiotoja pramerkė akis ir pažvelgė į kelis žingsnius atgal pasitraukusį vampyrą. Rodės, kad jis tikrai kovojo su savo prigimtimi, tačiau tai nesugraudino Šarlotės, neprivertė jos gailesčio kupina asmenybe. Anksčiau ar vėliau jis pratrūks. Jau dabar tai vos neįvyko. Tik sekantį kartą, nuo jo ilčių nukentės nekaltas civilis.
- O aš neatsiprašau, - kimiu balsu pratarė ir nuo diržo nutraukė vienintelę atsineštą verbenos granatą. Šarlė ketino ją naudoti kritiniu atveju, bet tam, kad surastų savo ginklą, kuris mėtėsi kažkur žolėje, reikėjo užimti vampyrą, mat šis tikrai nebūtų jai leidęs taip paprastai susigrąžinti pistoletą. Ištraukusi apsaugą, kelias akimirkas palaikė granatą rankoje, tačiau po sekundės dvejonių, mergina paleido ją į vampyrą, pati rankomis prisidengdama veidą. Sprogimo garsas, pasiekęs jos ausis, leido suprasti, kad verbena jau dirba savo darbą, o Amelijai beviltiškai reikėjo rasti savo šaunamąjį ginklą. Akies krašteliu dirstelėjusi vampyro pusėn, ji metėsi ant žolės, karštligiškai dairydamasis tamsios savo ginklo rankenos žolėje. Gan sudėtinga jį buvo rasti prieblandoje, o ir pati medžiotoja nebuvo tikra, kurioje vietoje ji nukrito. Tačiau tamsaus metalo spalvos objektas, buvęs už keliasdešimt centimetrų, patraukė jos akį. Pistoletas. Pripuolusi prie jo, Šarlė pačiupo jį viena ranka ir nieko nelaukdama, ėmė šaudyti į vampyro pusę, bandydama taikyti į jo krūtinę, tačiau stovėdama nuo jo per šiokį tokį atstumą, nebuvo tikra, ar tikrai sugebės taikliai pataikyti į savo įsivaizduojamą taikinį, kuris, šiuo atveju, buvo vaikino širdis.

Žinoma, Stefanas ir vėl labai naiviai bei kvailai tikėjosi, jog mergina nieko nedarys. Jis turėjo šiek tiek vilties, jog pamačiusi, kad šis vampyras turėdamas begalę galimybių dar iki šiol merginai nieko nepadarė, šioji paliks jį ramybėje ir bėgs, kol dar gali. Tačiau nutiko priešingai. Išgirdęs jos žodžius, Stefanas jau įtarė, jog dabar įvyks kažkas negero, tačiau kai pakėlė akis į ją, jau buvo per vėlu. Pajautęs verbeną ant daugelio savo kūno vietų, vaikinas ir vėl suklupo ant žemės šį kartą kelis kartus negarsiai surėkdamas iš skausmo. Verbena ypatingai graužė Stefano veidą, todėl šis susiėmė už galvos lyg norėdamas nuo jo pašalinti verbeną, tačiau gaila, jos apčiuopti buvo neįmanoma. Vos vaikinas atsistojo norėdamas pulti merginą, netrukus pajuto tris šūvius sau į pilvą. Na, bent jau du tikrai buvo į ten, o vienas galbūt šiek tiek aukščiau ir arčiau širdies. Nors buvo ką tik atsistojęs, vaikinas ir vėl suklupo ant žemės pasiremdamas į ją vienu kelieniu. Stefanas nė pats nesuprato, kodėl iki šiol dar buvo toks kvailas ir nusileido šiai merginai, tačiau dabar jo įniršis tikrai buvo pasiekęs viršūnę. Gulėdamas ant žemės, susirietęs į kamuoliuką, Stefanas ir vėl sukaupęs visas jėgas pabandė dar kartą kuo nepastebimiau išsiimti kulkas. Apsimetė, lyg jau nejudėjo, galbūt netgi buvo negyvas, tačiau viena ranka stengėsi išlupti kulkas.. ir laimei, jam pavyko. Dar kelias sekundes pagulėjęs, kad atgautų jėgas, vaikinas staigiai pašoko nuo žemės ir vampyrišku greičiu prilėkęs prie medžiotojos iššiepė iltis bei įsisiurbęs jai į kaklą ėmė godžiai gerti jos kraują visai užsimiršęs apie viską, tiesiog apimtas beprotiško įniršio.

Kulkos baigėsi, kaip ir visi merginos koziriai prieš vampyrą. Dieve, ir kodėl ji negalėjo pasiimti keletos papildomų šovinių? Viskas, kas jai liko, tai tik pora kuolų, kuriais taip paprastai jai pasinaudoti nebūtų pavykę. Reikėjo prieiti pakankamai arti, gerai nusitaikyti ir smarkiai smogti, o Šarlotė šiuo metu pernelyg bijojo artintis prie susirietusio ant žolių vampyro. Medžiotoja ji buvo vos daugiau nei metus, teoriškai, ji vis dar mokėsi tokio savo amato, tačiau iki šio karto, tvarkėsi puikiai. Dažniausiai jai po kojomis pasipainiodavo dar visai jauni vampyrai, besielgiantys nuspėjamai ir nesivaldantys, tačiau gana akivaizdžiu faktu tapo tai, kad šį kartą Amelijai teko susidurti su senesniu ir daug labiau patyrusiu kraujasiurbiu. Ji nebuvo tikra, ar viena sugebės su tuo susitvarkyti, tačiau nepalaikė ryšių su niekuo, kas galėtų jai padėti išsrėbti košę, kurios pati ir prisivirė. Kol mergina neužtikrintai stovėjo per kelis metrus nuo vampyro, šis buvo spėjęs atsigauti ir Šarlė net nepajuto, kai jis atsidurė prie jos ir įsmeigė savo iltis į vieną iš merginos venų, buvusių kakle. Skausmas buvo daug didesnis, nei ji prisiminė. Per visus devynioliką metų, kol ji vaikščiojo žemės paviršiumi, jos kraujo sugebėjo paragauti tik vienas vampyras. Na, dabar jau bus du. Kai kraujas buvo efektyviai pumpuojamas iš jos kūno, Šarlotė jautė, kaip ją apleidžia jėgos. Rankomis bandydama atplėšti vampyro galvą nuo savo kaklo, ji tik veltui eikvojo savo jėgas. Vaikinas buvo pernelyg stipriai įsisiurbęs. Lyg tikras parazitas, mintyse pašaipiai ištarė pati sau ir užsimerkė. Jeigu nesipriešins, jis ją išsunks lyg kokį kraujo maišelį, o tokiu būti Šarlotė nenorėjo. Pasiekusi savo diržą, instinktyviai ieškojo vieno iš kuolų, kurį sunkiai ištaukė iš dėtuvės, mat kūnas buvo aptirpęs, o ausyse nemaloniai ūžė. Sukaupusi paskutines jėgas, užsimojo ir smeigė kuolą vampyrui į kaklą. Žinoma, medinis kuolas nesulindo net iki pusės, Šarlotė sugebėjo sugrūsti tik aštriąją jo dalį į vaikiną, tačiau tai buvo geriau, nei tiesiog leistis toliau žudomai.

Iš tiesų, kažin ar Stefanas būtų sugebėjęs atsitraukti. Įniršis ir beprotiškas alkio jausmas buvo užvaldę vaikiną, todėl šis ir toliau godžiai gėrė merginos kraują visiškai pamiršęs apie pasėkmes. Tačiau netrukus, vampyras pajuto nemažą skausmą kakle ir tuojau pat atsitraukė. Nuo Stefano lūpų nenustojo varvėti kraujas, kurio iš merginos organizmo jis buvo išgėręs iš tiesų nemažai. Šiaip ne taip, dabar, kai išgėrė žmogaus kraujo, turėdamas daug daugiau jėgų, vaikinas išsitraukė iš kaklo kuolą ir sviedė jį tolyn. Žaizda kaip mat sugijo.
-Mmmm, kaip man to reikėjo..-sumurmėjo vaikinas užmerkdamas akis ir užversdamas galvą į viršų. Turbūt Stefanas jau būtų visiškai praradęs kontrolę ir galutinai pribaigęs merginą, mat kraujo troškimas dar nebuvo pasibaigęs, tačiau kažkodėl prieš jo akis ir vėl iškilo Karolina bei Deimonas. Tai tie du žmonės, kurie vis dar vertė jį nepasiduot ir kovot su tuo, kuo jis iš tikrųjų yra.
Atmerkęs akis, Stefanas galiausiai sugrįžo į realybę suprasdamas ką nesenai padarė. Pamatęs merginą, iš kurios ką tik išgėrė nemažai kraujo ir kuri, dabar matyt neturėjo daug jėgų, vaikinas vampyrišku greičiu prilėkė prie jos ir įkandęs sau į riešą, prikišo savo ranką medžiotojai prie burnos priversdamas ją gerti jo kraują. Visgi, jis suprato, jog taip jau yra sutverta: ji stengiasi jį nužudyti, nes yra medžiotoja. Tačiau dėl tiek, jis negali prarasti kontrolės ir vėl tapti plėšrūnu. Vėl prarasti Karoliną. Ir palikti brolį likimo valioj leidžiant jam sugriauti savo gyvenimą.