:01:

Įėjusi Sophia atsisėdo prie vieno iš staliukų ir apžvelgė visą kavinę. Ji nebuvo sausakimša kaip paprastai. Pakraipiusi galvą Sophia mostelėjo padavėjui, kad šis prieitų ir užsisakė apelsinų sulčių.

Viktorija ramiai įėjo į kavinės vidų ir patraukė staliukų link. Išvydusi blondinišką galvą, pajuto antipatiją tai merginai ir nusprendė, kad tai bus kitos rasės atstovė. Primerkusi akis nuėjo prie merginos staliuko ir nė neklaususi leidimo atsisėdo priešais.

Priešais save pamačiusi visiškai nepažįstamą merginą Sophia susiraukė ir ją nužvelgė. Jaunoji fėja irgi pajuto, kad ši mergina nėra jos draugė. Greičiausiai kokia vampyrė, pamanė.
- Atsiprašau, norėčiau pasėdėti viena, - tarė gan ramiai ir žiūrėjo į merginą reikliu žvilgsniu.

- O man vienodai, - primerkė akis Viktorija. - Kas tu? - sušnypštė nepatenkinta savimi, kad neatpažįsta kokia čia būtybė. Padavėjui atnešus Sophios užsakymą, pati Vikė liepė jam nešdintis iš jos akiračio. Kai jauno padavėjo nebaliko, demonė vėl įsmeigė savo liepsnojančias akis į Sophią.

- Fėja, - ramų ramiausiai atsakė ir gurkštelėjo savo sulčių. Sophia jau daug kartų buvo mačiusi išsišokeles, kurios mano, kad daro ką nori.
- O tu kas? Vampyrė? - paklausė norėdama sužinoti ką dabar turės tramdyti Sophia.

- Demonė, - atrėžė visai nesivargindama pritildyti balso. - O tu tuoj būsi lavonas, - vyptelėjo Viktorija ir atsilošė kėdėje. - Gal bus ir paskutinis noras ir žodžiai?

- Abejoju, - papurtė galvą ir šyptelėjo Sophia, - aš taip lengvai nepasiduodu.
Sophia nusišypsojo ir šliūkštelėjo sultis ant merginos. Ramiai pastatė stiklinę ant staliuko ir susimetė koją ant kojos.

Įeina ir patraukia prie staliuko gale. Tada užmato tą vištą, kuri vos jos nenkautavo. Atrodė, kad dabar ji kitą merginą gąsdina. Prieina prie merginų ir šypteli.
- Kas vyksta?

- Kurgi ne, - suurzgė ir kai buvo aplaistyta sultimis, pasiuto. Ir tada išvydo tą kvailą mergiotę, kurią turėjo seniai pribaigt. - Šaunu, abi tapsit lavonais, bet tu, fėjūkšte, būsi pirma, - Viktorija bandė valdyti jos kraują(taip pat skystis), bet galios lyg neklausė. - Kokį velnią čia darai? - suurzgė ji.

- Aš? Aš tai nieko, tik esu atspari fizinėms, psichologinėms ir stichinėms galioms, - nusišypsojo demonei ir atėmusi iš jos beveik visą energiją ją pasisavino pati.

- Ei tu, pragaro motera, ramink savo hormonus, - suraukia antakius ir spokso į ją. Tada įsitaiso ant kėdės ir šypteli fėjai.

Pasijutusi labai silpnai, prašiepė dantis. - Atsiimsi, kvaile, - prašvokštė. - Jūs abi tuoj pat atsiimsite.

- Kaži kaip, - apsimėtė kad mąsto. Tada tik prunkštelėjo ir nusišypsojo atėjusiai merginai, nes jautė, kad ji yra jos pusėje.
- Demone, demone, aš tave pati tuoj galiu pribaigti. Atimčiau dar energijos ir gulėtum su kryžiukais akyse, - nusijuokė.

- Pirmyn, žudyk ją, - linkteli į Viktorijos pusę. - Mums bus ramiau be jos.