.

Atklydusi į miškelį kuriame  buvo laužavietė vampyrė išties praalko, o kai vampyras alkanas nieko gero iš jo nesitikėk .Pamačiusi  prie laužavietės  porą  ar daugiau žmonių mergina  velniškai  nusišypsojo ir greit  atsiradusi už jų net neužkalbėjusi kažkaip jai  dzin buvo ar jie rėks ar ne jei jau pasirašai  ,tai  pasirašai viskam .Nieko nelaukusi  įsisiurbė vienm iš jų į kaklą ir ėmė  godžiai gerti kraują , nes išties buvo labai alkana .Okey dabar jos apsimetinėjimas  dingo ir atrodo ji rimtai  pradėjo gyventi savo vaidmenį.

Galiausiai mergina supratusi ką daro atsiplėšė nuo žmonių ir užkalbėjo šiuos,kad jie kuo greičiau iš čia dingtų, nors vieną ar du pasiliko savo planui, kuris bent jau kolkas ėjo kuo puikiausiai.Mergina tik šyptelėjo nuo tos minties ir galiausiai nupėdino su dviem apžavėtais žmonėmis.

Ne toli Arizona nuklydo. Ji vis suka ratus miške, kad tik nepatektų tarp žmonių. Ji nenorėjo žudyti, o ypač nekaltų žmonių, todėl kovojo su savo alkiu ir bandė susitramdyti. Ji nekentė Esteros. Ta ragana iš jos pasišaipė ir atėmė viską, ką ji turėjo gero. Galbūt todėl dabar ji taip troško vėl kontroliuoti savo mintis ir emocijas ir kuo greičiau atkeršyti tai tūkstančio metų senumo raganai. Tačiau kaip? Jai reikėjo pagalbos.
Priejusi didelę laužavietę, kur dažniausiai vyko jaunimo vakarėliai, mergina atsisėdo ant didelio kelmo. Ji ilgai klausėsi, ar niekas neartėja, ar nieko nėra šalia. Vis tik buvo sunku susikaupti, mat aplinkui čiulbėjo paukščiai, dūzgė vabalai... Buvo per daug garsų. Susiemusi už galvos mergina susirietė į kamuoliuką ir kelis kartus giliai įkvėpė. Taip, dabar ji atrodė kaip beprotė, plius visa išsikraujavusi, susitaršiusi. Nužudžiusi merginą, kurios kūne slėpėsi Estera, mergina kuriam laikui jautėsi soti, tačiau dabar vėl norėjo kraujo. Ne, ji valdysis. Niekas, kas neprisidėjo prie jos skausmo nenukentės.
Persibraukusi ranka per garbanotus plaukus, Arizona užsimerkė ir bandė susikoncentruoti ties paukščių čiulbėjimu, kuris kai ji buvo žmogus ją labai ramindavo. Dabar tai labiau priminė per daug garsų klykimą. Arizona užsidengė ausis ir sukando dantis, bandydama išlikti rami. Jai reikėjo žiedo ar kažko panašaus, kas ją apsaugotų nuo saulės. Jai pasisekė, kad šiandiena buvo apsinaukusi ir lietinga.
Tikėdamasi, kad čia neužklys grybautojai, mergina įniko į savo pačios mintis, o ausis vis dar laikė užspaustas delnais, kad tik nieko negirdėtų.

Nathaniel ilgai užtruko, kol atradęs savo raganiškus gebėjimus su tuo susitaikė. Magija jam asocijavosi su sadistiško tėvo poelgiais, kuriuos nuolat matydavo vaikystėje, todėl supratęs, kad tai iš jo paveldėjo nesijautė patenkintas. Išties toks jo nusistatymas nedarė nieko gero jam pačiam. Atradęs tikslą gyvenime - vampyrų žudymą - Nate ne iškart suvokė galimą pranašumą. Neturėdamas jokių artimųjų ar net draugų, kurie būtų raganiai, net ir supratęs gebėjimų valdymo svarbą jis papračiausiai neturėjo žmogaus, kuris parodytų, kaip tai galima panaudoti. Nathaniel neturėjo kito pasirinkimo kaip tik būti savamoksliu ir bandyti kerėti eksperimentuojant. Raganius jau buvo įvaldęs porą reikalingų triukų susiduriant su vampyrais akis į akį, bet buvo visiškas nemokša eleksyrų ar panašių dalykų ruošime, todėl pastarosiomis dienomis bandė padirbėti ties tuo. Jo rastam receptui, nors šis ir nebuvo labai ypatingas, visgi reikėjo daugybės ingridientų. Vienas iš jų - žolelė, auganti miške. Net ir būdamas miške Nate retai kada susirūpindavo augalų pažinimu, todėl tiksliai nežinojo, kur reikiamo ingridiento reikėtų ieškoti. Vaikinas jau kurį laiką klaidžiojo miške ir panosėje keikėsi, nes žiūrėdamas į paveiksliuką telefono ekrane nematė nieko panašaus į matomą augalą. Pamažu Nate artinosi prie miške esančios laužavietės, o būdamas netoliese pamatė susigūžusią merginą. Tamsiaplaukis kiek prisimerkė, bandydamas įžiūrėti geriau. Šiaip šis raganius nebuvo iš tų, kurie trokštų padėti pakliuvusiems į nelaimę, bet buvo iš tų, kuriems paprasčiausiai buvo smalsu, kaip jie ten atsidūrė. Priėjęs artyn jis pamažu prisiminė merginą iš mokyklos laikų.
- Arizona? - garsiau prakalbo jis, kai buvo už poros žingsnių nuo jos, kad ši išgirstų.

Neaišku kiek laiko Arizona čia taip sedėjo. Per daug jausmų valdė ją ir ši stengėsi susikoncentruoti tik ties Esteros nužudymu. Tai buvo sunku, nes net nežinojo kaip susitvarkyti nenužudžius žmonių, kaip pakelti susikaupusias emocijas ir galų gale kaip nudėti tą tūkstančio metų raganą. Visko šiuo metu buvo per daug ir Arizona jautė, kad greitai jos galva tiesiog sprogs.
Išgirdusi žingsnius mergina sukluso. Akivaizdžiai jos link artėjo žmogus. Jai kilo mintis pabėgti, kol šis dar jos nerado, tačiau kas, jeigu jis pamatys ją? Kas, jeigu ji nesusivaldys ir jo neužpuls? Dabar atrodė geriau tiesiog sedėti susigūžus ir net nekvėpuoti, galbūt liks nepastebėta.
Žingsniams ir keiskmams gana arti priartėjus, o vėliau pažįstamui balsui ištarus jos vardą, naujoji vampyrė nenoriai pakėlė galvą ir sumišusiomis akimis pažvelgė į vaikiną. Kažkur matytas. Ši stengėsi prisiminti, iš kur jį pažįsta. Akivaizdu, kad žmogiška atmintis kiek priblanko. Beto ją glumino jo žmogiškas kvapas. Kvepėjo skaniai.
- Labas... - ji susiraukė, bandydama prisiminti, - Nathaniel? O, kaip seniai... nesimatėm, - ji pajuto perštėjimą gerklėje, tačiau iš visų jėgų stengėsi apie tai negalvoti.
Supratusi, kad atrodo kvailai, gana staigiu, gal net per daug greitu judesiu atsistojo ir persibraukusi ranka per plaukus vėl pažvelgė į jį. Atrodė sumišusi, o jis buvo toks ramus. Širdies gelmėje ji pavydėjo tokios ramybės.
- Ką čia.. veiki? - apsidairydama, ar kartais daugiau žmonių neatseka jo, paklausė ir net išspaudė šiokią tokią šypsenėlę.
Jie su Nathaniel gana gerai sutarė mokykloje, tačiau nelabai bendravo baigus ją. Vis tik jeigu ne šios vampyriškos aplinkybės, jai patiktų pakalbėti su juo.

Nathaniel nežymiai kilstelėjo antakius, kai pamatė, kokia sumišusi ir nesava yra ką tik sutikta seniai matyta mergina. Išgirdęs klausimą apie tai, ką jis čia veikia šį kartą kiek sumišo ir pats Nathaniel, nes jo atsakymas galėjo nuskambėti gan keistai. Jam pačiam dabar atrodė absurdiška, kad bando rasti specifinę žolę ir jau gan ilgai klaidžioja po miškę jos nerasdamas.
- Aš?.. - sumurmėjo. - Nieko, išėjau pasivaikščioti, - šyptelėjo jis gan kaltai ir įsikišo telefoną, kuriame buvo žolelės nuotrauka į džinsų kišenę, lyg slėpdamas įkalčius. - O tu? - paklausė jis kiek susirūpindamas ir suraukdamas antakius. Ji atrodė gan keistai, bet Nate negalėjo nustatyti tikslios priežasties. Jis pats pernelyg daug kartų buvo įtarinėjęs žmones esant vampyrais ir beveik visuomet klysdavo, todėl šį kartą net neleido sau apie tai pagalvoti.
- Tu gerai jautiesi? - paklausė jis. - Kažkas nutiko? - klausė jis. Tai buvo vienas iš nedaugelio atvejų, kai Nathaniel išties būtų norėjęs padėti merginai, pakliuvusiai į bėda ne vien iš savanaudiškų paskatų. Ji buvo viena iš tų, su kuriais dar mokyklos laikais neblogai sutarė, o gerų prisiminimų iš to savo gyvenimo laikotarpio jis per daugiausiai neturėjo, todėl dabar pamatęs Arizoną nusiteikė labai geranoriškai. Nathaniel nežymiai papurtė galvą.
- Kur mano manieros, - vyptelėjo jis. - Kaip laikaisi? Tiek laiko praėjo, džiugu tave vėl pamatyti. - tarė jis ir žengė artyn išskėsdamas rankas ir norėdamas ją apkabinti.

Na taip, Arizona tikrai atrodė sutrikusi. Ji ir jautėsi sutrikusi, stengėsi tai nuslėpti, tačiau žinojo, kad aktorė dabar iš jos ne kokia. Tik ne tokiomis aplinkybėmis.
Sulaukusi atsakymo, kad vaikinas tik vaikštinėjo po mišką, Arizona palingavo galvą, mat visiškai akivaizdu, kad normalūs žmonės tokią gražią dieną tiesiog vaikšto miške ir gėrisi gamta, ilsisi, kvėpuoja šviežiu oru... Jai ir pačiai tai patiko. Na, kai buvo žmogus.
Vaikinui paklausus, ką ji čia daro ir ar jai viskas gerai, Arizona kelioms sekundėms sustingo. Na va, jai tikrai nesiseka visko paslėpti.
- Aš... - ji nežinojo ką sakyti. Pažvelgusi į vaikiną atsiduso ir nuleido galvą. Nužvelgusi samanas, kurios dabar atrodė žalesnės, mergina pakėlė akis. Prisiminė, ką jai pasakojo Maiklas. Vampyrai gali užkalbėti žmones. O jai dabar reikėjo išsikalbėti. Todėl ji nusprendė surizikuoti, tačiau norėdama prabilti išgirdo tik kūkčiojimą. Ji verkė. Bandydama susitvardyti sulaukė dar kelių klausimų ir noro ją apkabinti. Arizona instinktyviai žengė žingsnį atgal. Negalėjo taip suartėti su juo. Nors ir norėjo šilto apkabinimo, negalėjo savęs provokuoti.
- Aš... - ji papurtė galvą ir vis tik nusprendė rizikuoti, - Ragana įsikūnijo į Saros kūną. Aš maniau, kad tai Sara - draugė iš mokyklos. Ji mane pagrobė, įkalino apleistame name. Aš negalėjau išeiti. Tai buvo lyg siena... - ji sustojo, nužvelgė jo veidą, - Ji kankino mane. Tuomet mano akyse nužudė mano vaikiną. Iš kažkur atsirado vampyrė. Ji per prievartą sugirdė man savo kraujo ir tada ta ragana mane nužudė, - ji kūkčiojo labiau, - Prabudau kaip nesava. Nužudžiau tą raganą. Tiksliau jos kūna. Pasimaitinau ja. Ji mirė. Aš neseniai palaidojau savo vaikiną. Ir, velnias, Nathanieli, tikrai norėčiau tavimi pasimaitinti, bet nekęsčiau savęs visą gyvenimą. Mano vaikinas buvo vampyrų medžiotojas. Noriu žudyti vampyrus. Noriu rasti tą raganą ir ją pribaigti. Noriu, kad tokie kaip aš mirtų. Aš nenoriu skriausti žmonių. Aš nenorėjau būti tokia, - dabar ji jau verkė balsu. Velnias. Ji turėjo užkalbėti jį kol jis dar nepabėgo visiems rėkdamas, kad Arizona Wilson vampyrė. Tačiau dabar jai reikėjo sulaukti jo reakcijos. Juk tiek pasakyti galėjo ir medžiui, tik jis į tai nesureaguotų. Susiemusi už galvos, mergina kelis kartus negiliai įkvėpė, - Žinau, kad nekęsi manęs. Tikriausiai išsigasi ir bėgsi. Negali niekam to sakyti. Aš tvardausi. Daugelis ką tik paverstų tiesiog žudo. Aš atėjau čia, nes mieste būti negaliu - per daug pagundų, - nurimusi ji atsitiesė ir nuleido rankas. Vis tik išsikalbėjimas padėjo. Ji žvelgė į jo veidą, lyg bandydama įskaityti ką jis dabar galvoja.

Nathaniel kilstelėjo antakius ir pats sustingo, kai Arizona žengė žingsnį atgal nuo jo atsitraukdama ir tokiu būdu išvengdama vaikino apkabinimo. Paprasčiausiai to nesitikėjo. Visgi to, kas įvyko po to jis nebūtų galėjęs net susapnuoti. Jai pradėjus verkti sutrikęs tamsiaplaukis pats žengė žingsnį atgal, palikdamas jai daugiau erdvės. Nate niekad nesuprasdavo, ką turėtų daryti, kai žmonės verkia. Nebuvo iš tų, kurie mokėtų kitą užjausti ir paguosti, todėl dažniausiai tokiu atveju tiesiog pasišalindavo. Šį kartą buvo kiek kitaip, nes senai mokyklos laikų draugei prakalbus Nate apimtas smalsumo sukluso. Vos po to, kai Arizona paminėjo raganą Nathaniel instinktyviai sugniaužė kumštį ir įsitempė, lyg būtų pagautas nusikaltimo vietoje. Kuo toliau tuo labiau jos istorija atrodė neįtikinamesnė. O dar svarbiau - jis nesuprato, kurių galų ji jam tai pasakoja. Nors kadaise buvo draugais, jau ilgą laiką nesimatė, todėl iš pradžių nesuprasdamas visų aplinkybių jis nesuvokė, kodėl mergina nusprendė išsipasakoti jam. Išties Nathaniel turbūt kiek per ramiai paprastam žmogui reagavo į jos žodžius apie tai, kaip buvo kankinama ar apie tai, kad buvo nužudytas jos mylimasis. Raganius sukando dantis ir akivaizdžiai sukluso tik tada, kai Arizona pasakė, jog buvo mirusi. Nate budrus žvilgsnis nukrypo į šoną, kur būtų galėjęs rasti vampyrų nukenksminimui reikalingą įrankį - storesnę šaką ar kažką panašaus. Tai buvo tiesiog jau į kraują įaugę instinktai, kurie liepė žudyti vampyrus nepaisant to, kad dar prieš dieną jie galėjo būti paprasti niekuo dėti žmonės. Vaikino žvilgsnis grįžo prie Arizonos tik tuomet, kai ji paminėjo, jog nori žudyti vampyrus. Tai buvo išties netikėtas posūkis. Nate buvo matęs atvejų, kai vampyrai nenori maitintis žmonių krauju ar panašiai, tačiau tai nebūdavo tas faktorius, kuris sutrukdytų jam pašalinti siurbėlę nuo žemės paviršiaus. Visgi tai, kad vampyrė nori žudyti saviškius - to jis nebuvo girdėjęs. Raganius susiraukė. Jis jautė pareigą nudobti ją čia ir dabar, kai dar neįvaldžiusi vampyrams būdingos didelės galios atrodė vis dar nekalta ir pažeidžiama. Iš kitos pusės Nathaniel pasijuto suintriguotas.
- Kodėl tu man tai pasakoji? - paklausė jis atsargiai rinkdamas žodžius ir dabar nepaleisdamas Arizonos iš akių. Jis turėjo būti pasiruošęs bet kurią akimirką gintis, ar esant reikalui - pulti. Net ir naujai sukurta vampyrė buvo žymiai greitesnė už jį, todėl staigūs sprendimai ir ryžtingumas buvo neatsiejama nuo medžiotojo kasdienybės. Nathaniel nesuprato, kad mergina, kurią dar visai neseniai būtų galėjęs pavadinti savo drauge, tiesiog norėjo išsipasakoti ir ištrinti jo prisiminimus. Tiesa, ji negalėjo žinoti, kad Nathaniel - raganius ir dėl to jo prisiminimais vampyrei nebūtų išėję manipuliuoti. Apie tai jam net nebuvo šovę į galvą. Visa situacija atrodė tokia netikėta, kad jis nežinojo, kaip turėtų reaguoti.

Bandydamas surasti kažką, tikriausiai medinį kuolą, kuriuo galėtų ją nužudyti, vaikinas šiek tiek išsidavė, kad žino apie vampyrus. Na, jai buvo įdomu, kas jam papasakojo apie antgamtinį pasaulį, tačiau dabar daug daugiau reikalų turėjo. Jai skaudėjo galvą ir ji pati jautėsi nenuspėjama, nevaldoma... Ak, buvo taip sunku susivaldyti ir juo nepasimaitinti. Dėl to mintys šokinėjo viena prie kitos ir atgal.
- Gali mane žudyti, jei jau taip nori, - numojusi ranka į jį papurtė galvą. Ji pati savęs nekenčia, tad kaip gali kas nors kitas ją pakęsti, o juolab mėgti?
- Kodėl tau tai pasakoju? - mergina sukluso išgirdusi klausimą, - Daugiau neturiu kam pasipasakoti. Dar vakar buvau žmogus, gyvenau normalų gyvenimą, o dabar esu pabaisa. Nenoriu tokio gyvenimo. Nekenčiau vampyrų. Mano vaikinas juos medžiojo. Mielai pati save nužudyčiau, tačiau turiu surasti Esterą. Ir Caroline. Nors ji ir buvo mano draugė, ji man davė savo kraujo... - mergina jautė, kad vėl tuoj apsiverks, tad trumpam sustojo ir prikando lūpą, - Dabar esu visai viena. Nežinau nuo ko pradėt. Ką man daryti? - ji jautė stiprų galvos skausmą, kurį sukėlė pasninkavimas. Suėmusi pirštais už smilkinių, stipriai juos patrynė ir atsiduso, - Man reikia žiedo, kad nesudegčiau, - dabar ji jau spoksojo į debesuotą dangų. Tikėjosi, kad dar bent kelios dienos bus lietingos arba bent jau apsiniaukusios.
- Ką žinai apie vampyrus? - pagalvojusi, kad vaikinas privalo ką nors žinoti, nes dar nepabėgo, išdrįso jo paklausti. Jai pravers daugiau informacijos. Juk galbūt bandydamas ją apsaugoti nuo per didelio siaubo, Maiklas pasakė ne viską. Ak, gal ir buvo kvaila kalbėti su žmogumi, kurį pažįsti gana ilgai, apie tokius dalykus, tačiau dabar jai būtų pagelbėjęs ir šiaudas.

Slėpti nuo vampyrų apie tai, kad apie juos žino Nathaniel niekada neturėdavo pakankamo motyvo. Vaidinti tokią šaradą jis niekada neturėdavo kantrybės, todėl tai, kad Arizona greitai suprato, jog jis žino šį tą daugiau nei įprastas žmogus, tik palengvino situaciją. Nepaisant visko, Nate atsargiai rinko žodžius, todėl po jos komentaro apie nužudymą tiesiog patylėjo. Tiesa, užpakalinėje kelnių dalyje jis turėjo nedidelį ginklą, užtaisytą medinėmis kulkomis, bet pastarasis būdavo pravartus dažniausiai tuomet, kai jį ir kraugerį skirdavo didesnis atstumas. Nudėti Arizoną tokiu būdu jam atrodė keistai negarbinga, ko sutikęs nepažįstamą vampyrą jis niekuomet nesureikšmindavo. Nathaniel nebuvo iš maloniausio tipo žmonių. Mažai kam stengdavosi būti draugiškas, dažniausiai grubumas ir sarkazmas paimdavo viršų, būdavo labai skeptiškas ir kritiškas kitų atžvilgiu, todėl tai, kad Arizoną buvo galėjęs vadinti drauge jau šį tą reiškė. Dabar net ir būdama tokia sutrikusi ir keistai pažeidžiama Nate suprato, kad nenori jos žudyti. Net atvirkščiai, jis pajuto reikiamybę ją ginti ir mintyse net toptelėjo mintis, jog jis galėtų pagaminti apsauginį amuletą nuo saulės. Visgi tokia mintis greitai dingo iš jo galvos prisimenant jam jau į kraują spėjusiai įaugti neapykantai vampyrų padermei. Jai kalbant Nathaniel buvo įsitempęs, stebėjo jos judesius bandydamas šaltu protu įvertinti situaciją.
- Blet, Ari, kaip tu sugebėjai į visa tai įklimpti.. - nebeištvėjęs Nathaniel pagaliau parodė šiokį tokį kitokį jausmą nei skeptišką nuostabą. Dabar jis atrodė supykęs, tik rodos ne ant pačios vampyrės, o dėl tokios susidariusios situacijos. Nuleidęs galvą žemyn jis nežymiai ją papurtė, vengė į ją vėl pažvelgti ir žengė porą žingsnių į šoną galvodamas, ką turėtų daryti. Tada staigiai stabtelėjęs teikėsi pažiūrėti į pasimetusią tamsiaplaukę. - Žinau.. pakankamai. - sumurmėjo jis nenorėdamas per daug atskleisti. Net ir jusdamas norą padėti į nelaimę pakliuvusiai draugei Nate elgėsi itin apskaičiuotai. - Kiek laiko tu nesimaitinai? - paklausė bandydamas įvertinti jos būklę, kuri iš pažiūros nebuvo per geriausia. Dar blogiau už jauną nesivaldančią vampyrę galėjo būti tik alkana jauna ir neprognozuojama vampyrė.

Na Nathaniel buvo jos draugas, nors jau gana seniai su juo neturėjo ilgo pokalbio, vis tiek tikriausiai jį dabar norėjo matyti labiau nei kokį kitą žmogų. Nors ne. Ji nežinojo, ar ilgai sugebės jo nenuskriausti. Vis tik žinojimas, kad jis apie vampyrus kažką nusimato, lengvino situaciją. Galbūt jis mokės apsiginti jeigu ji nebesivaldys.
- Nathaniel, neplanuoju tavęs nuskriausti. Tave mažiausiai noriu užpulti. Bet jeigu taip nutiktų - tiesiog suvaryk medinį kuolą man į širdį. Jeigu tave užpulčiau reikštų, kad nesugebu valdytis. O mano tikslas ir yra valdytis ir atkeršyti, - na jai patiko, kad vaikinas nebėga nuo jos klykdamas. Atsidususi ji vėl pažvelgė į žalią žolę. Lauke jau kiek temo ir ji lengviau atsipūtė, vis tik galbūt šiandien nesudegs.
Sulaukusi vaikino reakcijos, Arizona suklapsėjo ilgom blakstienom, kiek pagalvojo. Tikrai, kaip ji į visą tai įsivėlė?
- Na, planavau ištekėti už medžiotojo. Už tai buvau per prievarta prigirdyta to bjauraus kraujo ir nužudyta, - prisiminusi tai ji pajuto, kaip stipriai gniaužia kumščius. Net skaudėjo.
Dar kartą greitu judesiu persibraukusi ranka per susivėlusias garbanas, mergina pažvelgė į vaikiną, laukdama kokios nors kitos reakcijos, mat pyktis jo balse nedavė jai ramybės.
- Atsiprašau...? - lyg nežinodama, ką sakyti, atsiprašė. Na, vis tik ji tapo vampyre, už tai gali atsiprašyti, nors ir ne savo noru buvo paversta.
- Am... Praėjusią naktį maitinausi pirmą ir vienintelį kartą. Jaučiuosi gana gerai. Bet tu... tikrai kvepi, - menkai šyptelėjusi užsidengė delnu burną. Ką ji čia šneka? Juk tai šlykštu. Ji negalvoja apie draugus kaip apie maistą, - Žinai, gal geriau man eiti... - ji apsidairė kur galėtų eiti. Regis dabar naktis nėra skirta poilsiui. Ji turi surasti tą raganą. O vėliau ir Caroline. Nors palikti Nathaniel taip pat nenorėjo.

Kerštas dažnai būdavo pati geriausia motyvacija. Rodos, kad Arizona būtent to vedama šią akimirką ir gyveno. Tokie emocijų valdomi žmonės Nathanieliui visada kėlė smalsumą. Galų gale kur kas geriau buvo tai, kad naujoji vampyrė buvo emocinga, o ne išjungusi visus jausmus. Turbūt dėl to Nathaniel ir turėjo kažkiek vilties.
- Aš negaliu leisti tau tiesiog nueiti. Ypač tokios būklės. - pasakė jis. Tai buvo visiška tiesa, tai, kad jis nesikėsina į jos gyvybę buvo jau neįprasta. Vis dėlto už tai buvo pasiryžęs prisiimti atsakomybę ir nepaleisti jos tol, kol įsitikins, kad ji nekelia didelės grėsmės. Netrukus Nate išspaudė nedidelę šypsenėlę.
- Rodos tau šiandien šypsosi laimė. Iš dalies. - pridūręs jis neskubėdamas nusiėmė mūvėtą odinį švarką ir žengęs porą žingsnių šonan padėjo jį ant žemės prie medžio. Tuojau pat atsitiesęs iš už nugaros išsitraukė ginklą ir vienu staigiu judesiu jį užtaisė. Tada atsigręžė į Arizoną. - Aš tau leisiu pasimaitinti manimi. - pasakė jis neįprastai ramiai. - Bet jeigu persistengsi suvarysiu į tave medinę kulką. - tarstelėjo jis perspėdamas ir žengė kelis žingsnius link Arizonos, sumažindamas tarp jų atstumą. - O po to galėsime aptarti tavo.. khem.. keršto planą.- pasakė Nathaniel ir atsiraitojo laisvosios - kairės rankos marškinių rankovę. Tada kiek sutrikęs gūžtelėjo pečiais ir pakreipė galvą į šoną, parodydamas į kaklo sritį.
- Nežinau iš kur.. tau patogiau.- sumurmėjo kiek suraukdamas antakius, nes tokioje neįprastoje situacijoje matyt dar nebuvo.

Arizonos galvoje sukosi mintys, kur ji turėtų eiti. Žinojo tik tiek, kad norėjo eiti ten, kur mažiausia tikimybė sutikti žmonių. Tačiau turėjo pasimaitinti, nes kiek žinojo iš pasakojimų apie vampyrus, šie tampa nevaldomi vos pajutę alkį. Jos situacija buvo kiek labiau komplikuota, nes ji buvo visai nauja, plius turėjo sugalvoti planą, kaip pričiupti tą raganą ir vampyrę.
Nathanieliui pasakius, kad negali jos paleisti, tamsiaplaukė pajautė dėkingumą jam, tačiau kartu ėmė nerimauti ir dėl jo saugumo. Juk ji nežino, kiek laiko galės atsilaikyti. Na, viskas buvo taip nauja ir taip skirtinga. Visi pajūčiai buvo sustiprėję, todėl dabar Arizona kone susigraudino, kad vaikinas ja rūpinasi. Argi ne miela?
Vaikinui nusiemus striukę, mergina kiek prisimerkė. O jam išsitraukus ginklą, instinktyviai žengė žingsnį atgal. Vis tik galbūt tai buvo spastai?
Nathanieliui prakalbus, kad gali pasimaitinti juo, vampyriškas instinktas liepė taip ir padaryti, tačiau sveikas protas ir vėl paėmė viršų.
- Ką? Iš kur tai gavai? Ar tu... medžiotojas? - ji kone išsprogdino akis, mat viskas buvo taip netikėta. Galbūt tie vampyriški dalykai nėra jau tokie ir slapti?
- Negaliu tavimi maitintis, - isteriškai sukrizenus nužvelgė jo kaklą, tada riešą. Galiausiai papurčiusi galvą vėl persibraukė ranka per plaukus, - Kiek žinau, vampyrai gali gerti ir kraują iš maišelių. Nenoriu tavęs žaloti, - vis dar purtydama galvą sučiaupė lūpas, mat pagunda buvo tikrai didelė. Ji ir vėl buvo sutrikusi ir tokia pažeidžiama. Tas jausmas erzino.

Arizonos reakcija į Nate veiksmus jam pasirodė netikėtai žavi ir nekalta. Paprastai mąstydamas labai skeptiškai šį kartą tamsiaplaukis netgi tikėjosi, kad jai pavyks išlaikyti tam tikrą žmogiškumą. Jis norėjo, kad jai pasisektų, bet puikiai suprato, kad be tam tikros paramos tai buvo kone neįmanoma. Klausimas apie tai, ar jis - medžiotojas Nathanieliui pasirodė kiek provokuojantis, nors toks ir nebuvo.
- Turbūt galėčiau ir taip vadintis. - pasakė gūžtelėdamas pečiais. Jo paties istorija nuo pat vaikystės buvo supinta su antgamtinėmis būtybėmis, vaikino požiūris vis kito ir galiausiai apsistojo ties neapykanta kur kas stipresnei rasei už žmones - vampyrams. Išgirdęs, kad ji nori gerti kraują iš maišelių Nathaniel nesusitvardęs šyptelėjo. Arizona atrodė tokia nesugadinta, nepatyrusi, kad jis net kažkiek gailėjosi, kad turi toliau išlaikyti savo kritišką požiūrį.
- Nori pasakyti, kad tikiesi nesiblaškydama bei nesužalodama žmonių įsmukti į ligoninę ar kraujo banką ir pavogti dalį jų atsargų? Būdama tokios būklės? - raganius nuskambėjo kiek ironiškai ir net pašiepiančiai, nors to ir sąmoningai nesiekė. - Nenoriu griauti tavo įsitikinimų, bet šį kartą - aš tavo geriausia išeitis. - pasakęs jis kiek atsikvėpė ir priėjo dar arčiau naujosios vampyrės.
- Viskas bus gerai, tiesiog pasistenk nepamiršti.. savęs. - pasakė jis išties nebūdamas tikras, ar jo idėja tinkama. Visgi Nate buvo pasiryžęs Arizonai padėti, bent jau tol, kol vis dar matė joje vilties.