Natanielis iki savo namų ėjo geras dešimt minučių, per kurias jam ėmė skaudėti rankas ir nugarą, mat kuo toliau, tuo sunkesnė mergina jam atrodė. Svarmenų jis laisvalaikiu nekilnodavo, taigi nešti ant rankų suglebusią vampyrę jam tapo tikrai geru iššūkiu. Ypač, kai eiti reikėjo gerą kelio gabalą, ir be jokių sustojimų atsikvėpti. Neitas baiminosi, jog pakeliui tamsiaplaukė sugebės atsipeikėti, tačiau net ir tada, kai Neitas stengėsi atrakinti namų duris, neišmetęs merginos, šioji kybojo tarsi skudurinė Onutė. Medžiotojas žinojo, kad verbena ją gerokai apsvaigino, tačiau poveikis buvo trumpalaikis ir šioji pradėti busti galėjo bet kurią sekundę. Atidaręs duris vaikinas lengviau atsikvėpė, tyliai kažką burbtelėjo panosėje, saugumo dėlei pakvietė merginą vidun, nes jeigu netyčia ją pražudytų įnešdamas į vidų, būtų pats kaltas ir nieko nepeštų. Žengęs vidun, koja paspyrė duris, įjungė šviesą ir patraukė link laiptų, vedančių į rūsį.