Tiesą sakant Aidenas visiškai nekreipė jokio dėmesio į tai, jog visai netoliese sėdi Rebekos brolis. Ir galima sakyti vaikinui tai visiškai nerūpėjo, puikiai žinojo jog Klausas mėgo kontroliuoti savo sesers gyvenimą, bet vampyras tikrai neketino į visą tą šeimos dramą kištis. Tai buvo ne jo reikalas. Dabar vaikinas privalėjo rūpintis savo problemomis, kurios be jo įsikišimo tikrai niekaip neišsispręs.
- Labiau atsargus, nelabai norėčiau jog visa tai pasklistų po visą miestelį, - Gan tyliai ištarė, žinoma, neturėjo omenyje Rebekos, ir be jos čia buvo pilną žmonių kurie su malonumu nugirstą informaciją pasidalintų su kai kuriais asmenimis. Iš ties, šiame miestelyje buvo vos keli žmonės kuriais Aidenas galėjo pasitikėti, o visi kiti buvo reikalingi tik reikiamai informacijai išgauti. Labiausiai vaikinui patikdavo naudotis geros širdies, nekaltomis žmonių merginomis, jas buvo taip lengva sužavėti ir galiausiai pasinaudojus nužudyti. Galima buvo sakyti, jog šiam jos buvo reikalingos tik tam tikrai pramogai. O įvairius žaidimus Aidenas tikrai mėgo, ypač kai medžiodavo. - Ir kodėl gi aš tuo visiškai nesistebiu? - Vaikino mintis nutraukus Bekai šis nusijuokė. Jau nebesuskaičiavo kartų kiek Klausas pasiuntė ją myriop, bet turbūt tai nelabai turėjo kažkokios didesnės reikšmės. Dabar svarbiausia buvo tai, jog ji gyva. - Tada džiaugiuosi už tave, Beka, - Linktelėjęs vaikinas nė neįsipylęs degtinės į stiklinę užsivertė visą butelį. Išgėręs iki lašo pastatė jį ant baro stalelio. Regis alkoholis baigėsi, nors ir pats jautė jog degtinė tikrai suveikė, tačiau neketino daugiau svaigintis, mat laukė didelis darbas. O būdamas apsvaigęs Aidenas tikrai to nepadarys. Išgirdęs Rebekos klausimą Aidenas įsistebeilijo į merginą, tuo metu vaikino galvoje atsirado keista mintis, tačiau greit ją nuvijęs šalin šis vos vos šyptelėjo. Nemėgo kalbėti apie save, o tuo labiau kuo užsiima. - Darbas, medžioklė ir visi kiti malonumai, - Greitai viską išvardinęs vampyras išsišiepė. - Geriau sakyk, ar vis dar bendrauji su tuo... kaip jis.... - Primerkė akis bandymas prisiminti to vampyro vardą, turbūt jau alkoholis taip jį veikia, nes šiaip jau jis nesiskundžia atmintimi.  - Marseliu...?  - Kilstelėjęs antakį prisimerkė.

Išgirdusi vaikino atsakymą, Rebeka nežymiai nusišypsojo ir linktelėjo galva.
-Tavo paslaptis su manimi saugi,-vis dar vos vos pakėlusi lūpų kampučius ištarė blondinė nusukdama akis į savo vis dar pusiau pilną viskio butelį, kurį nebuvo tikra, ar išvis sugebės šį vakarą įveikti. Pamažu alkoholis tikrai buvo pradėjęs veikti ir Bekos galva šiek tiek apsvaigo, tačiau protas, laimei, išliko pakankamai blaivus. -Patikėk, gulėti karste man toks pats įprotis kaip vakare išsivalyti dantis. Net gi manęs pačios nebestebina, kai tampu nudurta,-šiek tiek pasijuokdama pati iš tavęs ištarė Rebeka ir trumpam nusuko žvilgsnį į Klausą, norėdama įsitikinti, ar šis kartais įtempęs ausis nesiklauso visko, ką jiedu šneka. Tačiau šis atrodė per daug užsiėmęs šnekučiuodamasis su kažkokia mergina, kurios blondinė neatpažino, nes šioji buvo užsisukusi nuo judviejų į baro pusę. Tačiau visgi, tai ką Beka sakė buvo tiesa. Per savo tūkstančio metų gyvenimą, mergina buvo tiek kartų, jog nė pati nebegalėjo suskaičiuoti. Impulsyvus Niklauso elgesys su kiekvienu kartu ją vis mažiau stebindavo, tačiau įniršį kėlė. Juk blondinė buvo vienintelė, kuri per visus tuos metus nuo jo nenusigręžė ir nepaliko, tačiau kodėl jos brolis privalėjo būti toks savanaudis ir neleisti jai turėti gyvenimo, o tuo labiau surasti tikrosios gyvenimo meilės, kaip Rebeka visada svajojo? Visi jos mylimieji nukentėdavo nuo Niklauso rankos ir štai kas blondinę pykdė tik dar labiau. Laimei, dabar Klauso gyvenime buvo didesnių problemų, todėl atgijusi Beka kurį laiką jautėsi daug saugesnė. -Supratau. Vis dar atsargumas,-išgirdusi tik tokį vampyro pasakojimą apie jo gyvenimą ištarė Rebeka ir linktelėjusi galva vėl nežymiai nusišypsojo. Na, jeigu Aidenas nenorėjo pasakoti apie savo gyvenimą, blondinė tikrai nesikiš. Juk tai paties vaikino pasirinkimas. Nusprendusi dar šiek tiek išgerti, kadangi jos kompanionas pralenkė ją visu šimtu procentų, mergina taipogi įsipylė dar viskio bei paėmusi į rankas jau ruošėsi jį gerti, tačiau išgirdusi Aideno klausimą stabtelėjo laikydama stiklinę sau prie pat lūpų. -Viskas nuostabu, kartais susitinkam prie puodelio kavos ir tiek,-akivaizdžiai meluodama suskubo atsakyti Beka ir nervingai pasukiojusi stikline rankoje užsivertusi iškart išmaukė visą viskį, o tuomet nieko nelaukusi įsipylė dar. Buvo labai aišku, jog Aidenas palietė ne kokią temą, ypač, po pastarųjų įvykių su Marseliu. -Kaip reikalai su merginomis?-kilstelėjo antakį blondinė pažvelgdama į vampyrą ir tikėdamasi, jog bent čia sulauks išsamesnio atsakymo.

Aidenas pasitikėjo Rebeka, tačiau ne tiek, kad išpasakotų savo reikalus, kurie buvo tikrai rimti. Tiesą sakant nebuvo tokio žmogaus kuriam vampyras ramiai patikėtų savo paslaptis bei problemas. Labiausiai jis pasitikėjo tik savimi, na o kitiems dar reikėjo užsitarnauti Aideno palankumą. Bet bent jau tai, kad vampyras prisileido Beką arčiau savęs ir bendravo su ja kaip su gera drauge daug ką pasakė apie jo požiūrį į merginą. Šiaip jis nelabai mėgo bičiuliautis su žmonėmis, buvo kiek uždaroko būdo. Turbūt kaip ir priklauso tikram vampyrui.
- Atleisk, bet nelabai norėčiau apie tai kalbėti, bent jau ne čia. Kai tiek "ausų" aplink girdi mūsų pokalbį, - Rimtu balso tonu ištaręs Aidenas apsižvalgė, vien tai, kad Klausas galėjo girdėti jų pokalbį jam nelabai patiko. O dar tai, jog bare galėjo būti asmenys kurie galėjo tą informaciją panaudoti saviems tikslams, todėl labiau išsiplėsti jis tikrai nenorėjo. Galbūt kada nors Aidenas ir papasakos viską Bekai, kuo užsiima ir kodėl nenori kad pašaliniai viską išgirstų. Iš ties, Aidenui patiko gyventi vienišiaus gyvenimą. Nereikėjo nuo nieko priklausyti, galėjo gyventi pagal savo taisykles. Ir toks gyvenimas jam visiškai tiko. Sugrįžęs akimis prie Bekos vampyras padėjo rankas ant stalo ir sunėrė jas. - Ir kiek dar kartų leisi jam taip su tavimi elgtis? - Kilstelėjo antakius žiūrėdamas tiesiai į Rebeką, jeigu būtų jo valia tai dabar pat Aidenas pamokytų hibridą gerų elgesio su merginomis taisyklių, bet žinojo jog Bekai tai nepatiks. Iš vis nebuvo linkęs kištis į kitų asmenų santykius, kad ir kaip norėjo gero jai, bet puikiai suprato jog šeimos santykiai lieka tik jų pačių rankose. - Nuostabu, nes KARTAIS susitinkat puodeliui kavos? - Išgirdęs merginos žodžius Aidenas nusijuokė. Nors ir buvo įdomu kas gero vyksta Rebekos "meilės" fronte, tačiau iš jos nervingumo suprato jog geriau tos temos neliesti. Visgi, ir vienas ir kitas turėjo ką slėpti, todėl Aidenas puikiai ją suprato. Merginai nukreipus temą šis vyptelėjo. - Sakyčiau jog sekasi gana neblogai. Nors vis dar tos vienintelės neturiu, tačiau man tokios net nereikia. Pakanka vienos nakties nuotykių. - Gūžtelėjo pečiais, mėgo tiesiog linksmintis su merginomis, bet niekada nebuvo susimąstęs kas būtų jeigu atsirastų mergina kuri pavergtų jo širdį. Turbūt net tada jis nepasikeistų. Vis tiek, pasilinksminęs vampyras tiesiog nužudydavo jas. Pakėlęs du pirštus į viršų vampyras pakvietė padavėją jog ši prieitų prie jų stalelio. Jai netrukus prieiti Aidenas šyptelėjo. - Man butelį degtinės. O panelei...? - Dirstelėjo į Beką, jog ši pasakytų ko nori. Nujautė jog šis susitikimas bus gana ilgokas. Bet vaikinas tam tikrai neprieštaravo.

Gurkštelėjusi dar viskio, blondinė sugrąžino stiklinę ant stalo ir stumtelėjo šiek tiek toliau nuo savęs, nes vis labiau ėmė jausti kaip nuo alkoholio svaigsta galva.
-Suprantu, todėl nieko daugiau ir neklausinėju,-linktelėjo Rebeka nusprendusi nebeliesti temos apie Aideną ir jo darbus bei kitus reikalus, nes buvo aišku, jog šis nenusiteikęs išsipasakoti apie savo bėdas ir Beka tai kuo puikiausiai suprato. Be to, įkyrūs žmonės jai itin nepatiko, tad tikrai nenorėjo šią savybę įskiepyti sau. -Na, jeigu tik galėčiau, jau senai būčiau pabėgusi nuo jo, tačiau.. šiuo metu mūsų šeimai gresia labai didelis pavojus, todėl, kad ir kaip jo nekęsčiau, tuo pačiu metu ir myliu, nes jis mano brolis. Tai.. sudėtinga,-atsiduso blondinė ir vėl trumpam nusuko žvilgsnį į Klausą, tačiau buvo įsitikinusi, kad jis nė nepastebėjo, jog jo sesuo čia, tad tuo labiau klausytis ką ji šneka tikrai negalėjo. Mikaelsonų šeimos situacija visą laiką buvo sunki ir net jei pagaliau, po tūkstančio metų, Beka vienu metu jau buvo gavusi laisvę ir pabėgusi nuo Klauso pradėti gyvenimo iš naujo, dabar kai vėl sugrįžo, ji privalėjo pasilikti. Juk Marselis, naujasis Marselis dabar buvo reali grėsmė jos šeimai ir tuo blondinė įsitikino susitikusi su juo prieš kelias dienas. Nors Gerardas aiškiai nebebuvo tas pats žmogus ir Beka jam nebe taip rūpėjo, mergina vis tiek nujautė, jog yra vienintelė iš Mikaelsonų šeimos, kuri dar gali pakeisti Marselio nuomonę bei jausmus. Tad ji privalėjo likti. Be to, šį kartą buvo svarbi ne tik Klauso, bet ir Elijaus, Frėjos, Heilės ir visų kitų gyvybė. -Tai taip pat sudėtinga,-nežymiai kilstelėjus lūpų kampučius atsakė Rebeka į klausimą apie Marselį. Net ir pati šiuo metu nežinojo ar dar jaučia ką nors tam vyrui, bet ir nenorėjo išsiaiškinti. -Spėju ankščiau ar vėliau ką nors sutiksi. Juk vampyro gyvenimas daug ilgesnis nei paprasto žmogaus, tad automatiškai gauname daug daugiau galimybių,-besišypsodama ištarė Beka. Juk ir pati turėjo nemažai meilių, kol Nikas jų visų neišžudė. Ech, ir vėl jis. Visos blogos situacijos, kurias Rebeka prisimindavo, būdavo sukeltos būtent jos brolio. Graudoka. Išgirdusi Aideno užsakymą, blondinė pažvelgė į savo dar pusiau pilną viskio butelį ir pasisukusi į padavėją jau norėjo sakyti, kad jai nieko nereikia, tačiau netrukus persigalvojo ir menkai nusišypsojo. -Man kokį nors nestiprų kokteilį, ačiū,-tarė Beka nusprendusi, jog nebenori daugiau viskio, nes jeigu pabaigs tą butelį viena, tikrai taps girtutėle. Nulydėjusi padavėją akimis, blondinė vėl pasisuko į Aideną. -Gal bent jau pasakysi ar dar ilgam žadi likti?-kilstelėjus antakį pasidomėjo ši, visgi, nors Beka niekada to garsiai ir nepripažino, Aidenas jai patiko ir tai, jog šį vakarą jis palaikys blondinei kompaniją, ją taip pat tenkino. Tad bent jau norėjo žinoti, juk galbūt tai paskutinė jų proga pasimatyti, ypač žinant, jog Mikaelson bet kada ir vėl galėjo šimtmečiui atsidurti karste.

Padavėjai nuėjus vampyras žvilgsnį sutelkė į Rebeką, vaikinas buvo dėkingas jog ši suprato jį ir daugiau nebeklausinėjo. Todėl Aidenui ir patiko jos draugija, jog pastaroji per daug nesikišo į jo reikalus, kaip ir jis į jos. Pro vaikino ausis neprasprūdo Bekos žodžiai apie pavojų jos šeimai ir pačiai jai, kiek suraukęs kaktą Aidenas nežymiai primerkė akis.
- Kas vyksta? Ar galėčiau kažkuo tau padėti? - Pasilenkęs arčiau jos Aidenas kilstelėjo antakius, nors turbūt vaikinui nelabai reikėjo dėl to stebėtis. Tokia šeima kaip Mikaelsonai turėjo daugiau priešų nei draugų. Tiesą sakant vaikinui nelabai rūpėjo kas nutiks likusiai Bekos šeimos daliai, labiausiai jis nerimavo tik dėl vieno vienintelio asmens - jos pačios. Bet šis puikiai suprato ką jai reiškė šeima, todėl buvo pasiryžęs jai padėti. Juk vis dėl to buvo jos draugas. Kadaise šeima ir jam reiškė visą pasaulį, tačiau gyvenimui taip susiklosčius vaikinas neteko jų vos per kelias akimirkas. Bet dabar jis turėjo labai gerą progą atkeršyti tiems, kurie iš jo atėmė šeimą. Šio tikslo vedamas Aidenas atvyko į Mystic Falls miestelį, sužinojęs kur gyvena jo tėvų ir mažosios sesers žudikai jis pagaliau įvykdys teisingumą. Su nekantrumu laukė tos dienos, kada pagaliau galės pažiūrėti žudikams į akis ir paklausti "Kodėl?".
Aideno mintis nutraukęs Rebekos klausimas privertė gerai pagalvoti apie tolimesnį gyvenimą. Ar atkeršijus dings tas kaltės jausmas, kurį vampyras dabar jautė? Galbūt. Bet Aidenas privalėjo tai padaryti, gal ne tiek dėl savęs, kiek dėl savo šeimos. - Jeigu viskas pavyks manau liksiu ilgėliau nei planavau, - Vos vos nusišypsojęs ištarė, visi tie prisiminimai jam kėlė didelį pyktį ir dar didesnį norą žudyti. Bet geriausia Aideno savybė buvo ta - jog pastarasis mokėjo išlaukti tinkamo momento.

Pamačiusi šiokį tokį susirūpinimą Aideno veide, mergina nežymiai nusišypsojo. Na štai, jos gyvenime buvo bent jau vienas vyras, kuris domėjosi jos gyvenimu bei nuoširdžiai siūlė pagalbą. Kadangi aplink ją nuolat buvo impulsyvūs, savanaudžiai ir galvojantys tik apie save ir savo problemas vyrai, blondinė neveltui vienu metu ypatingai norėjo ir vėl tapti žmogumi bei suradusi paprastą, žmogaus rasės vyruką ištekėti, turėti šeimą ir galiausiai ramiai numirti. Tačiau, rodos, ne visi vampyrai buvo tokie arogantiški ir pasipūtę ir Aidenas kuo puikiausiai tai įrodė. Na, galbūt jis toks nebuvo su visais, tačiau Bekai užteko, jog toks jis buvo su ja.
-Abejoju, kad galėtum, tačiau ačiū,-vos vos pakėlusi lūpų kampučius ištarė Rebeka ir pasuko akis į padavėją, atnešančią judviejų gėrimus. Paėmusi savo kokteilį, mergina apžiojo šiaudelį ir įtraukusi šiek tiek gėrimo nurijo. Skanu ir gaivina. Nuostabus derinys. -Tai sudėtinga. Vienas labai labai galingas padaras nori atkeršyti visai mano šeimai, spėju, įskaitant ir mane pačią. Jis stipresnis net už mus, tiksliau, tai pagerinta mūsų versija, taigi.. Bet kada gali įvykti kas nors labai baisaus,-ištarė Beka padėdama kokteilį atgal ant stalo bei vėl pažvelgdama į vampyrą. Nenorėjo daugiau būti pozityvi ar turėti kvailos vilties, jog jos šeima ir vėl išneš sveiką kailį kaip visada. Šį kartą buvo akivaizdu, kad kažkas vis tiek labai nukentės, nes padaras su kuriuo jie susidūrė turbūt buvo pats stipriausias iš visų jiems matytų ir šie nė nenumanė kaip su tuo kovoti. -Labai to norėčiau,-išgirdusi, jog Aidenas gali pasilikti ir ilgėliau ištarė Rebeka, o tuomet kuo nepastebimiau pabandė nužvelgti vampyrą bei jo dabartinį įvaizdį, kadangi iki šiol nebuvo spėjusi to padaryti. Žavus. Kaip visada. -Beje..-ėmė kalbėti mergina ir šiek tiek pasilenkė link Aideno,-jeigu reikės kokios nors pagalbos.. visada kreipkis. Su mielu noru bent dienai atsiribosiu nuo visos šitos beprotybės,-mirktelėjus akute pasakė blondinė ir atsitraukusi atsirėmė į sofutės atlošą.