Klausydamas Leksės žodžių, Stefanas dar kartą giliai įkvėpė, o tuomet palinksėjo, nes suprato, jog turi pripažinti tiesą. -Tu teisi. Privalau jį paleisti,-sumurmėjo šis ir pažvelgė į draugę, o tuomet švelniai paėmė ją už rankos. -Labai atsiprašau už tai, kas įvyko prie to sandėlio. Mane siaubingai graužia sąžinė, aš niekada nenorėčiau, jog ką nors sau pasidarytum, bet.. tada buvau apimtas įniršio ir skausmo, todėl iš dalies išsiliejau ant tavęs. Labai atsiprašau..-sumurmėjo Stefanas spoksodamas į judviejų rankas, o tuomet pakėlė akis į savo draugę ir menkai nusišypsojo tikėdamasis sulaukt atleidimo. -Tu vienintelė, kuri per visą šį laiką manęs nepaliko net sunkiausiais laikais.. tad ačiū,-linktelėjo vampyras.

Išgirdusi  Stefano žodžius  mergina menkai  šyptelėjo ,o  tada pažvelgė  į  judviejų  rankas -Na  aš vistiek  iš to  įsiučio  susižalojau ,bet  ačiū dievui nieko rimto ,-palinksėjo ,tik kad jos  palaidinė  sutepta jos krauju ir deja  ji kitos neturi ,tai dabar vaikšto kaip kokia  murzė iš  turgaus.-Ir nereikia jokių  atsiprašymų-pridėjo piršta  jam prie lūpų taip jį nutyldydama.-Aš pati  per daug rizikavau ,bet  aš dėl tavęs  Stefanai padaryčiau  betką ,net jei tai ir  reikštų mirtį man ,-palinksėjo žiūrėdama į jo akis ,o tada  vėl jas nuleisdama -Myliu tave  Stefanai ,netik kaip draugą ir manau  tu turi tą žinoti ,-dar kart palinksėjo ,o  tada  kiek atsitraukė nuo jo ,bet rankos nepaleido tiesiog  stengėsi išlaikyti  atstumą.- Visada būsiu šalia ,-linktelėjo ir menkai nusišypsojo galiausiai pakėlusi  akutes  į jo veidą.

-Žinau,-išgirdęs apie jos meilę jam ištarė Stefanas ir vos vos kilstelėjo lūpų kampučius. -Tačiau aš ką tik nusprendžiau išbraukti Deimoną iš savo gyvenimo, todėl, jei tu nieko prieš, man dar reikia laiko šiek tiek viską apgalvoti..-sumurmėjo vaikinas ir galiausiai patraukė ranką nuo Leksės, o tuomet susimąstė. -Žinai, mes beveik sudeginom šį kambarį ir apskritai jaučiuosi čia keistai. Galbūt nori susikraut daiktus ir tiesiog kur nors nuvažiuot? Prie ežero.. arba į pajūrį. Tiesiog.. noriu pabėgt nuo visko,-sumurmėjo vampyras ir vėl pakėlė akis į Leksę tikėdamasis sulaukt jos sutikimo, nes jam dabar to labai reikėjo.

-Ne nežinai ,-kiek  atsiduso ,o tada atsistojo ir apsidairė -Na  aš čia ne prie ko ,nepyk ,bet jei ne aš  būtų  sudegęs  visas  kambarys ir  netik ,-palinksėjo porą kartų ,o tada  vėl apsidairė  čia išties buvo kiek niuroka.Nusprendusi pro ausis praleisti  jo  sakinį  apie apmąstymus tik linktelėjo ,o tada galiausiai  susivokė ,kad nieko neturi.-Na norėčiau tik  neturiu ką krautis ,pati  stebiuosi kaip atėjau  į  viešbuty  su tokia palaidine ,tokais batais ir  nebuvau išvyta kaip kokia  valkata,-nusijuokė pati iš savęs ,o  tada prisėdo ant  lovos.-Net pati stebiuosi  kodėl aš nieko neatsivežiau ,tikrai galvą pamečiau ,-bandė pajuokaut ,bet tikrai nelabai vykusiai.-Bet gerai  važiuojam, nes mums tikrai reiktų pabūt dviese ir  atsiribot nuo visko ,-pritariamai linktelėjo ,o tada nusimovė  savo palaidine ir nuėjusi  į vonia  pradėjo ją  valyti na bent jau  tą  dėmę  kaip nors išvalyti.

Išgirdęs merginos skundus apie drabužius, Stefanas nusijuokė. Pagaliau, po tiek nervų ir skausmo jis iš tikrųjų nuoširdžiai nusijuokė, o tai buvo labai gera. -Galėsim užsukt į parduotuvę, tačiau aš palauksiu automobilyje,-iškart perspėjo ir atsistojęs nuo lovos paėmė kuprinę bei ėmė krautis visus daiktus, nors ne itin daug ir buvo išsikrovęs. Galiausiai viską susidėjęs, vaikinas užsimetė kuprinę ant peties ir apsidairė, norėdamas įsitikinti, jog nieko nepalieka. Tuomet pagriebė kambario raktą ir pažvelgė į Leksę. -Tu tuoj?-sumurmėjo, tačiau jo nestebino tai, jog Leksė užtruko, nes dažniausiai visos panelės ruošdavosi labai ilgai, kad ir kur bereikėdavo keliauti. Tai Stefanas per tiek metų kuo puikiausiai žinojo.

Na tai žinoma kur tu žmogus dingsi be tu  drabužių ,o kai Lexė  per durną galvą  nieko neatsivežė ,tai išvis.-Kaip nori !,- sušuko iš vonios kambario vis  dar bandydama išvalyti  tą dėmę ,galiausiai šiaip netaip jai pavyko ją išvalyti ir  palaidine buvo kaip nauja , tad mergina šyptelėjo  savo atvaizdui  veidrodyje ir  užsukusi čiaupą  apsimovė  palaidinę ,pasitvarkė plaukus ir  išpėdino iš vonios ,-Jau ,-palinksėjo sugrįžusi  į  kambarį ir mąstydama kaip čia  reiks pasiplauti, kai kambarys va tokiso būklės.

-Pagaliau,-atsiduso Stefanas ir dar kartą apsidairė norėdamas įsitikinti, ar tikrai nieko nepalieka. Nors jam nelabai ir buvo ką palikti, juk daiktų beveik neturėjo, o didžioji dalis jų nė nebuvo išimti iš kuprinės. Nieko nelaukęs vaikinas pradarė duris, palaukė, kol pro jas išeis Leksė, o tuomet ir pats išėjęs užrakino kambarį. -Eik į mašiną, o aš einu į registratūrą,-sumurmėjo šis bei nužingsniavo.

Nukeliavo tik sau žinomais keliais.