<center><div style="background-color: #333333; width: 550px; padding: 15px;"><img src="http://i.imgur.com/dpVANYG.gif" style="border-radius: 50%; background-color: #252525; width: 150px; height: 150px; padding: 15px;"><img src="http://i58.servimg.com/u/f58/17/97/89/15/110px-10.png" style="padding: 25px;"><img src="http://i.imgur.com/3bx0fbY.gif" alt="fivera.net" style="border-radius: 50%; background-color: #252525; width: 150px; height: 150px; padding: 15px;">
<div style="font-family: 'Engagement', cursive; font-size: 30px; color: #FAFAFA;">Red moon means that<span style="color: #B4B5B7;"> the blood will cover city streets.</span>
</div>
<div style="font-size: 12px; font-family: calibri; text-align: justify; color: #F8F8F8; background-color: #252525; width: 450px; border-left: 4px solid #0E94B4; border-right: 4px solid #0E94B4;"><img src="http://i.imgur.com/eaFzWbx.gif" style="width:450px;">
<div style="font-family: 'Megrim', cursive; font-size: 45px; text-align: center; color: #0E94B4;">Charlottie Martin</div>
<div style="padding: 20px;"><span style="color: #B4B5B7; font-family: 'Engagement', cursive; font-size: 300%; float: left;">18 - 68 / Holland Roden</span>
<table><tr><td><div style="background-color: #141414; width: 180px; padding: 10px; color: #B4B5B7; height: 300px; overflow: auto;"><div style="font-family: 'Megrim', cursive; font-size: 30px; text-align: center; color: #0E94B4;">Charakteris</div>
[justify]"And you will never know the difference from the real or the fake. Devil in the chest, but an angel in the face."
Monstrais ne gimstama, jais tampama - dažnai girdėdavo Lottie, kai buvo paprasta mergina, gyvenanti ramų gyvenimą, besidžiaugianti draugų kompanija ir biologijos pamokomis apie visai neseniai atsiradusią genetikos teoriją. Tais laikais, būdama žmogumi ji iš ties priminė angelą. Deja, manyti, kad ji buvo žmogus - kvaila. Sulaukusi šešiolikos mergina ėmė rasti negyvus kūnus, matyti kaip žmonės miršta dar likus kelioms dienoms iki paskutinio jų atodūsio. Tai varė Charlotę iš proto. Taip ji ir virto tuo, ką matome dabar - monstre. Jos širdis šalta, siela tuščia, galvoje sukasi tik mintys apie tobulybės sukūrimą. Na, bent jau taip buvo iki jai pirmą kartą pamatant Lydia Martin - pro dukrą. Tai vienas iš vos kelių žmonių, kurie jai iš tiesų šį tą reiškia ir dėl kurios ji kartas nuo karto rizikuoja, užkirstama kelią nelaimei. Juk nors ir yra viena iš žiauriųjų daktarų, ji visuomet išliko banšė, tad gali lengvai nuspėti, kuomet kas nors iš jai artimesnių žmonių pateko į bėdą. Deja, su visais kitais ji elgiasi lygiai taip pat beširdiškai, kaip ir seniau, nejaučia jokios graužaties griaudama jų gyvenimus, naikindama tai, kas jiems atrodo brangu.[/justify]
</div></td>
<td><div style="background-color: #141414; width: 180px; padding: 10px; color: #B4B5B7; height: 300px; overflow: auto;"><div style="font-family: 'Megrim', cursive; font-size: 30px; text-align:center; color: #0E94B4;">Istorija</div>
[justify]1948 metai. Niūri žiemos naktis, kuomet kieme ūžė pūga, pro neužsandarintų langų rėmus pūtė vėjas, žmonės slėpėsi namuose, bijodami išlįsti laukan, ponia Martin apturėjo pačias žiauriausias šešiolika valandų. Pūgai rimstant ir pirmiesiems saulės spinduliams nušvietus namų langus kančios kupinos valandos baigėsi ir pasaulį išvydo pirmoji (kaip paskui paaiškėjo ir paskutinė) jų atžala. Mergaitė buvo pavadinta Charlottės vardu, savo prosenelės garbiai, tačiau kol buvo jauna (o tiksliau kol vis dar buvo bent iš dalies žmogus) visi ją kviesdavo Lotės vardu. Tada dar niekas nežinojo, kad po keliolikos metų ši mergaitė pataps didžiausių, ateinančio penkiasdešimtmečio, siaubu.
1964 metai. Charlottei sekėsi viskas, ko ji užsibrėždavo: geri pažymiai, gražus vaikinas, būrys draugų ir populiarumas. Tačiau šie metai apvertė jos gyvenimą aukštyn kojom. Pirmiausiai reikėtų paminėti tai, kad prieš metus mergina pirmą kartą išgirdo apie genetikos mokslą ir juo taip susidomėjo, kad ėmė graužti visas knygas, kurias pavyko rasti, dalyvauti visose paskaitose, vedamose garsiausių genetikos mokslininkų ir žinoma – atlikinėti įvairius eksperimentus su po namus lakstančiomis žiurkėmis ir įvairiais kitais gyviais. Niekam nekėlė įtarimo ar pasišlykštėjimo toks jos susidomėjimas ir veikla. Net ir būdama protinga ji sugebėjo išlaikyti populiarumą. Greičiausiai populiarumas ir buvo tai, kas suteikė merginai tiek skausmo, mat tais metais (1964), vos šešiolikos metų, Lottie buvo išprievartauta. Toks sukrėtimas pakeitė mergina iš pagrindų. Su tėvais nusprendusi, kad vaiką gimdys ir vėliau perleis visas teises tėvams, kaip kad būtų jos sesuo, raudonplaukė atsiribojo nuo draugų, pamiršo savo turėtą statusą ir dabar jau visa galva pasinėrė į genetiką. Ji norėjo sukurti kažką tokio, kad galėtų atkeršyti ją išprievartavusiam vaikinui. Praėjo devyni mėnesiai ir vaikelis jau graudžiai verkė jos rankose, tačiau vien žvilgsnis į jį priversdavo nusipurtyti. Ji nekentė to kūdikio, tačiau pasižadėjo visą gyvenimą apsimesti esanti gera sesuo savo jaunėlei. Galbūt gimdymo metu sukeltas skausmas, o galbūt kažkas kitas, tačiau praėjus savaitei po gimdymo Charlottė ėmė matyti mirusius. Na, ne kiek mirusius, kiek jų kūnus. Vienas po kito. Miestelyje įsisiautęs siaubas guldė aukas sau po kojomis ir niekas negalėjo to monstro sustabdyti. Su kiekvienu rastu kūnu, o vėliau – mirties nuspėjimu, raudonplaukė vis mažiau priminė save. Ji negalėjo to kęsti, nesuprato kas darosi ir kodėl visuomet turi rasti kūnus. Po mėnesio ji buvo uždaryta. Pirmiausiai į kalėjimą, vėliau į Eichen Housą, kur daktarai bandė ją gydyti. Būdama protinga, ji suvokė ką reikia daryti, tad kelis kartus bandė nusižudyti. Nesėkmingai...
1966 metai. Po dviejų metų beprotnamyje Lottei visai susisuko varžteliai. Ji jau nieko nebenorėjo, tik pasitraukti. Ir tada pasirodė jis. Kelias metais vyresnis vaikinas (gal kokių 25), baigęs medicinos mokslus ir įsidarbinęs chirurgu. Jis buvo pirmasis, kuris žvelgė į merginą ne kaip į beprotę, o kaip į apdovanotąją. Dažnai užsukdamas į merginos palatą, jaunasis daktaras išklausė jos istoriją ir tuomet, lyg griaustinis iš giedro dangaus, pareiškė, kad ji banšė. Ne nežinodama kas tai per padaras Šarlė išklausė viską apie vilkolakius, kitsunes, jaguarus, kanimas. Kitaip tariant – chirurgas žinojo apie juos visus ir nesivaržydamas pasidalino informacija su mergina. Lyg to būtų maža, vyrukas pasakė, kad žino būdą, kaip jai kontroliuoti savo galias, bet tam mergina turės visiškai juo pasitikėti ir jam padėti su itin svarbia užduotimi. Raudonplaukės atsakymas buvo aiškus ir jau po kelių dienų ji buvo paleista iš beprotnamio, tačiau toli nuo jo nenuėjo, tiesiog persikėlė į rūsius, kur prasidėjo eksperimentai su paaugliais, panašiai tokio amžiaus, kaip ji. Pirmasis ‚pacientas‘ vaikinas, kuris prieš beveik tris metus ją išprievartavo. Jis buvo išskirtinis egzempliorius, kuris iki šių dienų užkonservuotas tupi didžiuliame stiklainyje. Vilkolakis. Alfa. Sučiupti jį nebuvo sunku, tačiau tuomet Lottie vis dar nesuprato kodėl ir kaip. Po poros mėnesių darbo su chirurgu ir dar vienu vaikinu, jie pagaliau sukūrė pirmąją chimerą – vilko ir kojoto hibridą. Su lyg ta diena, jie jau žinojo ką daryti toliau. Jie tapo dread doctors.
2015 metai. Praėjo beveik 50 metų, kuomet jų pirmasis pasisekęs eksperimentas buvo sukurtas. Visgi, tas pasisekimas buvo kiek ginčytinas, mat susidūręs su Hellhound, hibridas pralaimėjo kovą ir nugrimzdo. Visą tą laiką daktarai ieškojo būdo kaip sukurti triuškinantį ginklą, galinti nuo žemės paviršiaus nušluoti visus padarus, kurie nėra žmonės. Jie buvo taip pasinėrę, kad visiškai pakeitė savo pačių struktūrą, virsdami monstrais, kuriuos taip siekė išnaikinti. Jie jau nebuvo žmonės. Nors tiesa ta, kad ir iki tol jie nebuvo žmonės. Bent jau ne Charlottė, kuri po tiek metų pilnai įvaldė savo sugebėjimus ir dabar jau žinojo visas galimybes.
Kalbant apie šeimą – ji visiškai nuo jos atsiribojo, dukra jos taip niekada ir nematė, nebent girdėjo apie ‚seserį‘, kuri pateko į eichen housą ir ten užbaigė savo dienas. Nieko keisto, kad ir ateinančios kartos apie ją nieko nežinojo, o visos nuotraukos, kurios iki tol buvo patalpintos albumuose, buvo išmestos. Na, beveik visos. Tiesa ta, kad iki šių dienų kažkur Martinų namuose mėtosi Lottės ir kitų dviejų daktarų, kurie su ja būna iki šiol, nuotrauka. Laimei ji užslėpta gyliai ir niekam jos nepavyks taip lengvai rasti ir išsiaiškinti to, kad paskutiniu metu Lydia ne visuomet yra Lydia. Greičiausiai ne paslaptis, kad kas kurią kartą gimstą itin panašūs ar net identiški palikuonys, kuriuos nuotraukose galima sumaišyti su senaisiais (pvz. Kira ir jos mama). Tokia situacija ir Martinų šeimoje, tik tiek, kad šis identiškas panašumas peršoko dvi kartas ir persidavė proanūkei. Lydia, yra vienas iš nedaugelio žmonių, kurie Šarlei rūpi. Ji galvojo, kad jau seniai praradusi šį jausmą, tačiau deja. Jų ryšys itin artimas, tačiau jaunoji Martin to nesuvokia, vis dar to nepajaučia, mat jos banšės sugebėjimai per daug menki. Tačiau ryšys yra, tad Lottie gali kone stebėti kiekvieną merginos žingsnį ir vėliau nė neatpažįstamai įsilieti į jos gyvenimą. Jau ne kartą ji pasirodė kitiems apsimesdama Lydia, bet tik vienas žmogus ją mato panašesnę į save, o ne į proanūkę. Taip Parrish. Jis to nesuvokia, tačiau kiekvieną kartą, galvodamas, kad jam vaidenasi Lydia, susiduria su Šarlote. Jordan yra dar vienas žmogus, kuris dėl kažkokios priežasties traukia šią mergina. Galbūt tai dėl to, kad jie labai panašūs (abu įsipainioję mirties pinklėse), o gal dėl baimės pojūčio, kurį, vienintelis visame pasaulyje, gali jai sukelti.[/justify]
</div></td></tr></table>
<span style="color: #B4B5B7; font-family: 'Engagement', cursive; font-size: 300%; float: left;">It seeks to corrupt, to control and command.</span></div></div>
<div style="font-family: 'Engagement', cursive; font-size: 30px; color: #FAFAFA;">Try to escape<span style="color: #B4B5B7;">And you'll die without blinking</span>
</div>
</div></center>

<link href='http://fonts.googleapis.com/css?family=Engagement|Megrim' rel='stylesheet' type='text/css'>